Izmir

Tai, kas žemėlapy pavaizduota kaip nedidelis kelias čia yra mažiausiai Molėtų plentas. Greitkeliai čia man atrodo ščyra savižudybių vieta. Ir nėra dabar kur plautis, nes vistik Izmirą paskyriau savo pašto miestu ir dabar nori nenori teks į jį grūstis. Mano didžiajai nuostabai pasirodo autobusas su atsipūtusiais vairuotojais, kurie sako, jokių problemų, sugrūdam visą dvyrką ir už valandos aš jau Izmire. Tiek, kiek sudėtinga važiuoti dviračiu, tiek paprasta viskas atrodo autobusais.

Misafir yra šventas dalykas Turkijoj. Svečias. Svečią atsiunčia Allah. Ir su juo atitinkamai ir elgiamasi. Vairuotojai nepaleidžia manęs, kol nesurandam, kur palikti saugiai dviratį. Aš apakus. O Graikijoj visi jie varo ant turkų. Gi nerealūs žmonės.

Dabar didžioji užduotis šitam milijoniniam mieste rasti keletą popieriaus gabalų su užrašu Evelina Taunytė, Post Restant, Central Post Office Izmir. Iš žodyno rašaus viską and rankos ir aiškinuos, kur pagrindinis paštas. Žmonės moka turkiškai čia labai gerai. Ir va turkų kalba yra tokia turtinga, kad jokių, galvotai alia tarptautinių žodžių, kaip anotai central, international, nenaudoja. Stebuklingu būdu, moteris supranta ko aš noriu, įsodina į autą ir dar įgrūda pinigų bilietui. Ne nu, viršūnė. Man, kaip žmogui išaugusiam Lietuvoj ir pagyvenus Vokietijoj čia atrodo visiškai neįtikėtini dalykai. Ir jie vyksta čia man visą laiką ir jaučiu, kad pagaliau ir aš prasilaužiu ir pradedu perimti jų atsipalaidavusį požiūrį į daiktus ir pinigus. Visa tai tik fonas. Vėliau maža mergaitė kažkokiam kaime ateina ir padovanoja man savo segtuką. Kaimuose ištisai žmonės savo užaugintom gėrybėm apkrauna, vaišina ir pas save namuos nakvot kviečia, už arbatą pinigų neima ir taip ištisai.

Jau šilta, aš kažkur netoli pašto, centre, tik va neaišku, kur jis tiksliai. Gerai, galvoju, turėti užduotį, nes kitaip nepamatyčiau va miesto. Tai kaip ir prieš metus Romoj. Nebūčiau aš ton Romon važiavus, bet va jei okupuojam traukinį ir prieš švietimo reformą demonstruot varom, tai gerai. Iš garsiakalbių griaudi Liberi tutti, liberi tutti, liberi liberi liberi liberi tutti, o Ignė nešdama transparantą baksnoja man į šoną, va ten kairėj kolisiejus. Aha, sakau aš ir dabar taip jaučiuosi. Užduotis yra rasti paštą, o nuotykiai ir vaizdai rezgasi aplink. Ten jūra, ten turgus, Izmiras gal ir visai mielas miestas galvoju, kol nenusiunčia manęs pašto darbuotojas į priemiesty, kur visi ne miela ir išaiškėja, kad man visai ne ten reikia, ir kad vėl grįžt centran reiks. Bet viskas yra žaidimas tiktai, taip Mamontovas kažkur dainuoja, tai mes ir nesiparinam. Aišku darosi, kad prieš vakarą iš miesto pasprukti nebeišeis, o nakvynė mieste tai jau toks reikalas. Galiausiai randu aš tą PTT Postane ir negaliu patikėti, kad diedukas išties ištraukia spalvotus laiškus ir susijaudinu kaip Paršelis iš Pūkuotuko knygos gavus tuos didinguss LAIŠKUS. Be begalinio dėkingumo siuntikėm ir siuntikam pasidaro aišku, kad ne visi atėjo, ir kad reikės grįžt į Izmirą vėliau. Ech. Nu nieko, kažką susigalvosim.