Skip navigation

Monthly Archives: spalio 2006

lyja. deadline, reik issiust viena daikta. ako, cia viesbut yr internetas. nueinu. sako, ne, sezonas baiges. varau u mikru i batumi. uzeinu, sako, ne, visam batumi ner inerneto, lietus laidus apgadino. nu ir isvis, dziaugtis reik, kai elektros ir vandes yr. nes cia taip ziauriai kaip pries du metus, bet yra va taip. dabar as kutaisi, bandau kraut pagaliau isryskintas fotkes, bet jauciu visa diena gali reik sedet. nu tai as po truputi vi ten pakraudinesiu, galit va paziuret ten galerijose.

siaip as aiskiai gruzinisko kraujo turiu, bo man cia labai patinka, daugkas kaip kuboj, subtropikai, senos pobiedos, zmons unryl, o po turkijos man cia dar viskas taip liberalu atrodo 🙂

vaziuoju letai, nes vis lietus uzstabdo. bet ziauriai grazu, va ir oro yra, kurio turkioj buvau pasigedus. varysiu dabar i kalnus, kur chebra merginas pavogineja. o man dabar daznai sako, kad as panasi i mergaite. nes atrodau kaip bernas, turkijoj pasistengiau suvyrisket, kad lengviau butu. tai gal ir kalnuose kaip bernas praslysiu.

keliuose parseliu kaip graikijoj sunu. o jie labai panasus. tik neziurek, jau ateis ir is tases obuoli issitrauks. vidury kelio versiukai miega. pakelese sunys.

cia mirusiu zveriu pakeliui dar nemaciau. rimtas.

o dar, kaip suzinot, kaip jum sekasi? jus gal visi irgi jau blogus turite, tai praneskite, kur. pasiilgau.

Pabandžiau ieškot internete dviratinykų, kurie per Turkiją važiuoja. Bet tokios ieškynės man atrodo žiauriai sudėtingos ir tiesiog NORIU iš didžiųjų raidžių, kad tiesiog imčiau ir sutikčiau kokius pakeliui.

Plaukiant laivu į Turkiją tokios amerikonės sakė, kad būtinai turiu nuvažiuoti į Efesus. Aš kadangi jaučiuosi lyg būčiau pasakoj, negaliu numoti ranka į tai ką žmonės sako, nes viskas juk turi kažkokią prasmę. Ir nors iš raudonojo pažymėjimo žemėlapy įtariu, kad čia bus žiauriai turistinė vieta, sėdu į autą. Ir kai jau minu link pajūrio, lydekai paliepus man panorėjus pamatau šalikelėj du dviratinykus – Luis ir Sujin. Aš vienoj griovio pusėj, jie kitoj, mašinos zvimbia, klausiu iš kur jūs, sako iš Korėjos. Ir taip mes apvažiavė griovį keliaujam kurį laiką kartu.

Luis imasi iniciatyvos ir pirmam pasitaikiusiam kempinge nuvaro klausti kainos. Aš kempinguos niekad neapsistoju, nes jie man tokie žiauriai be meilės atrodo, bet dabar aš viskam pasiruošus. Jie palapinėj, aš nusprendžiu po atviru dangum miegot, nors paskui keikiuos, nes sklinda kokie tai sąvartyno kvapai. Tiek kiek aplinka žiauriai nemiela, tiek man žmonės ten mieli. Sezonas pasibaigęs, mes vieninteliai keliautojai. Ir taip prasidėjo kelias dienas trukę pokalbiai apie Koraną su Luis ir Ersan, kuris ten už savo sergantį dėdę dirbo.

Louis nori tapti musulmonu. Aš sakau, kad visos oficialios religijos žmones padaro vergais, kad reik turėt savo ryšį su dievybėm, bet kad religijos ir nacionalizmai yra karų dirvos ir mielės. Luis man padeda išaiškint jiem apie taoizmą. Sakom, viskas yra Dievo išraiška, jumi irgi, nu ir kam galvot apie rojų, jei ir taip gyvenimas ir gyvybė yra afigienai. Ir visa tikrovė yra afigienai, tai kam dar kitų tikrovių reik?

Po Efesus keliaujam su Luis ir Sujin kartu. Sujin nekalba angliškai, tai gaunasi, kad mes daugiausiai su Luis bendraujam. O jis stebėtinai gerai kalba angliškai. Bet turkiškom ausim vistiek gal per sudėtingai. Jis paklausia ko nors korejietiska greitakalbe pats garsiai galvodamas ir dar nezinodamas ko nori, ir net svetingiausi paslaugiausi snekus turkai pasimeta, o as raitausi kur uz kampo is juoko.

Važiuojam pro turistines vietas, Kusadasi, Didymos, man jos atrodo žiaurios, žiauriai sucivilizuotos, o Luis kaifuoja. Tipiška situacija – mes netoli pajūrio, ar kitos tikėtinai gražios vietos, bet Luis sustoja, sako, aš nebenoriu važiuoti, sustojam čia. Ir tada kokioj nors buvusioj taxi sustojimų aikštelėj, pilnoj šiukšlių ir myžalų Luis pūkuotukiškai užkaifuoja koks gyvenimas yra puikus. Tada tarp tų šiukšlių verdam valgyt. Jie verda du kartus per dieną. Korejietiškai. Man tai žiauriai skanu yra, bet galvoju, bent jau švietimo sumetimais gi reiktų ir turkiškai pavalgyt. Nupirkau ayran, tokio jogurto, alyvėlių. Patiko. Nu va, galvotai kad tik britai svetur fish and chips valgo.

Jaučiu, kad tarptautinis mokymasisi vyksta tolko tak. Luis vis mane išmuša iš vėžių. Tarkim, važiuojam kokiu labai akmenuotu išdaužytu keliu. Vėliau sakau, o, čia tai daug buvo duobių. Luis pilnas socialinio darbuotojo užuojautos sako, oh really? Hm, nežinau ką atsakyt, jis gi irgi tuo keliu važiavo.

Kai mes tryse, sutikti vyrai bendrauja tik su Luis. Mes su Sujin tarsi jo žmonos. Dažnai žmonės net neklausė, iš kur aš. Tryniau katutėm apsimetus korejiete ir ilsėjaus nuo ištisinio viešųjų ryšių palaikymo.

Po savaitės galiausiai jie važiavo link Antalijos, o aš atgal į Izmirą vėl medžioti pašto.

…. rasau toliau, tai bus dar apie Turkija daugiau

Dabar užduotis nakvynė. Ten, sako, turėtų būti pensionai. Pėdinu. Pirmoj vietoj 30 turkiškų lirų. Nu, galvoju, pasidarysiu prikolą ir susirasiu pigiausią įmanomą viešbutį. Kitoj vietoj 20. Dar kitoj 15. Nu, atrodo, kad šitas gerokai naudojamas. Moterys aplink itin išsidažiusios, su trumpais sijonais. Man rodo kambarį. Per cizų dūmus matau. Sako, su dušu. Kitas be dušo. Sakau, gerai tas be dušo už 10. Gerai. Che che, džiaugiuos savo derėjimosi pasisekimi. Užsirakinu, išsiprausiu kriauklėj, jau miegosiu, bet tada beldžia. Sakau, rytoj gal galima. Rankena nusilenkia ir durys atsidaro. Žodžiu, rankenos užsirakinimas butaforinis. Bičelis tipo man pasą atnešti tiesiog norėjo. Blyn, va kaip čia. Ryte lygiai taip liuosiai įėjo nesibeldęs, bet buvau jau susiruošus.

Šiaip turbūt dėl tokių dalykų pasiusčiau, nes man žmogui vienatvėj užaugus taip vadinamoji privati sfera yr šventas dalykas. Bet galvoju, gal reikia atsipalaiduot.
Dar stipri patirtis buvo Kars, pas tokius turtingus kurdus. Pasiūlė nusipraust, valio, apsidžiaugiau, bet kad tai reiškia, kad motina ir dukra mane praus tiesioginiu būdu pradžioj mane visiškai išmušė iš vėžių ir tik bandžiau gaudyt orą tarp karšto vandens pliūpsnių ir kartot sau Audriaus išmintis, kad nėr čia ko taip susireikšmint.

Mane paskutinį sykį prausė sanatorijoj Valkininkuose, man tada buvo kokie 5 metai ir vienas iš stipresnių sąmoningumo prasilaužimų, kai galvojau apie pabėgimus, revoliucijas ir vaikų teises. Tik va nebuvo kur bėgt. Nes namai nebuvo išsigelbėjimas. Sanatorija buvo suaugusiam siektinas gėris, nes galima vaiką kuriam laimui paparkuot, o dar skaitosi, kad Valkininkuose pušynai ir geras gydantis oras. Nu, kaip ne suaugus aš tai be baisaus nuobodulio ir baimės, kad vėl kas pavogs dantų šepetuką, atsimenu klykiančių vaikų eiles, sanitarišką seselę ūkiniu muilu ištrinačia galvas, kitą, kur pila vandenį ant galvos, o muilas nieko nepaiso ir lenda į ausis, akis, gerklę, ir nieko padaryti negali, pasipriešinimas baigiasi toj pačioj eilėj.

Tai, kas žemėlapy pavaizduota kaip nedidelis kelias čia yra mažiausiai Molėtų plentas. Greitkeliai čia man atrodo ščyra savižudybių vieta. Ir nėra dabar kur plautis, nes vistik Izmirą paskyriau savo pašto miestu ir dabar nori nenori teks į jį grūstis. Mano didžiajai nuostabai pasirodo autobusas su atsipūtusiais vairuotojais, kurie sako, jokių problemų, sugrūdam visą dvyrką ir už valandos aš jau Izmire. Tiek, kiek sudėtinga važiuoti dviračiu, tiek paprasta viskas atrodo autobusais.

Misafir yra šventas dalykas Turkijoj. Svečias. Svečią atsiunčia Allah. Ir su juo atitinkamai ir elgiamasi. Vairuotojai nepaleidžia manęs, kol nesurandam, kur palikti saugiai dviratį. Aš apakus. O Graikijoj visi jie varo ant turkų. Gi nerealūs žmonės.

Dabar didžioji užduotis šitam milijoniniam mieste rasti keletą popieriaus gabalų su užrašu Evelina Taunytė, Post Restant, Central Post Office Izmir. Iš žodyno rašaus viską and rankos ir aiškinuos, kur pagrindinis paštas. Žmonės moka turkiškai čia labai gerai. Ir va turkų kalba yra tokia turtinga, kad jokių, galvotai alia tarptautinių žodžių, kaip anotai central, international, nenaudoja. Stebuklingu būdu, moteris supranta ko aš noriu, įsodina į autą ir dar įgrūda pinigų bilietui. Ne nu, viršūnė. Man, kaip žmogui išaugusiam Lietuvoj ir pagyvenus Vokietijoj čia atrodo visiškai neįtikėtini dalykai. Ir jie vyksta čia man visą laiką ir jaučiu, kad pagaliau ir aš prasilaužiu ir pradedu perimti jų atsipalaidavusį požiūrį į daiktus ir pinigus. Visa tai tik fonas. Vėliau maža mergaitė kažkokiam kaime ateina ir padovanoja man savo segtuką. Kaimuose ištisai žmonės savo užaugintom gėrybėm apkrauna, vaišina ir pas save namuos nakvot kviečia, už arbatą pinigų neima ir taip ištisai.

Jau šilta, aš kažkur netoli pašto, centre, tik va neaišku, kur jis tiksliai. Gerai, galvoju, turėti užduotį, nes kitaip nepamatyčiau va miesto. Tai kaip ir prieš metus Romoj. Nebūčiau aš ton Romon važiavus, bet va jei okupuojam traukinį ir prieš švietimo reformą demonstruot varom, tai gerai. Iš garsiakalbių griaudi Liberi tutti, liberi tutti, liberi liberi liberi liberi tutti, o Ignė nešdama transparantą baksnoja man į šoną, va ten kairėj kolisiejus. Aha, sakau aš ir dabar taip jaučiuosi. Užduotis yra rasti paštą, o nuotykiai ir vaizdai rezgasi aplink. Ten jūra, ten turgus, Izmiras gal ir visai mielas miestas galvoju, kol nenusiunčia manęs pašto darbuotojas į priemiesty, kur visi ne miela ir išaiškėja, kad man visai ne ten reikia, ir kad vėl grįžt centran reiks. Bet viskas yra žaidimas tiktai, taip Mamontovas kažkur dainuoja, tai mes ir nesiparinam. Aišku darosi, kad prieš vakarą iš miesto pasprukti nebeišeis, o nakvynė mieste tai jau toks reikalas. Galiausiai randu aš tą PTT Postane ir negaliu patikėti, kad diedukas išties ištraukia spalvotus laiškus ir susijaudinu kaip Paršelis iš Pūkuotuko knygos gavus tuos didinguss LAIŠKUS. Be begalinio dėkingumo siuntikėm ir siuntikam pasidaro aišku, kad ne visi atėjo, ir kad reikės grįžt į Izmirą vėliau. Ech. Nu nieko, kažką susigalvosim.

Pravažiuoju kaimus. Visur, alia visur Ataturk veidas. Jis man toks baisokas biški atrodo. Jei būčiau vaikas, bijočiau. Minaretai. Vyrai pakelėse. Moterų nėr. Guodžia pažįstami iš Graikijos figmedžiai, kur sustoju vėl papusryčiaut. Ir tada man atrodo, kad niekad, tikrai niekad nesugebėsiu aš pamilt šitos šalies. Vyrų maldos per girdgždančius garsiakalbius, kaip falai atrodantys minaretai ir pailgi kapadokijos akmenys, griozdiški namai, keliai, mašinos, traktoriai, man patvirtina kad esu nuosekliai maskulininej kultūroj. Kaip niekad sąmoningai pasiilgstu moteriškumo, apvalumo. Ir nežavi manęs romėnų griuvėsiai, nes ir vėl viskas beviltiškai fališkai pailga. Gal todėl pati toliau stropiai viską valgau ir apvalėju, kad bent pati sau būčiau kokia atsvara, kampams ir smailumams.

Cia susigaudymui, rasau, kas buvo pries Turkija dar.

Susitarėm susitikti Mitilini. Lesvos saloj. Elena atvažiuos 6 ryto. Aš atvykstu vakare prieš. Dvi mįslės. Kur saugiai pernakvoti kelias valandas uoste ir kaip atsikelti 6 ryto be laikrodžio. Kaip žinia man tarnavęs Audriaus mobilusis atiteko Gaidarui prie Seres. Apsukus kelis ratus, nusprendžiu nesiparint, uždengiu dvyrką su palapinsiauste ir atsigulu ant suoliuko. Natūralusis žadintuvas irgi puikiai suveikia ir aš iškėlus savo raudoną vėliavą su baltais žirniukais bandau pamatyti Eleną įplaukiančiam milžiniškam kelte. Ir pamatau ją ir man yra taip, kaip tai močiutei iš seno filmuko, kurią aplanko liūtas Bonifacijus. Žiūrėdavau aš tą filmuką su močiute Apolonija lyg seniai susapnuotais laikais, ir dabar tas jausmas vėl čia. Man patinka gyvent kaip sapne.

Taip, pasirodo įmanoma susitikti pasaulyje. Sąlyga ne kokie mobilieji ar elektroniniai rysiai, bet noras ir atsipalaidaves santykis su laiku. Labai nedaug zmoniu tokius santykius šiais laikais bepuoselėja. Boris, Emma, dabar Elena.

Pagaliau randam ją. Kavinę su vienu staliuku. Lesviakos. Galvoju, kas turėtų nutikti, kad šitas žmogus išeitų iš kantrybės. Jokių problemų, sako jis, palikit dviratį čia, aš jį vis naktį įvešiu į vidų. Taip, kaip Arnis man rašė žinutėj, kad viskas normaliai ir kad stebuklai vyksta kas dieną.

Mano kūnas atpratęs judėti greičiau nei 20km greičiu, ir kai susitranzuojam pirmą mašiną, kažkodėl vistik Elenai pasidaro bloga ir ne man, nors man irgi nejauku, kai vaizdai lyg švaistomi taškosi į šalis. Bet dviračiu čia irgi nenorėčiau važiuot, pernelyg siauri ir statūs keliukai.

Yra toks gėris, kaip keliavimas mažoje erdvėje. Su kiekviena mašina pavažiuojam gal kokius 15 km ir į cielą kienonors gyvenimą. Per dieną kokie 5 gyvenimai gaunasi. Antikvarinis mėlynas opelis, kaip kadais Rimo Morta. Jis jau 30 metų Vankurvery dirba,atvažiuoja čia tik atostogom. Tai tas Opelis tik atostogom važinėtas. Sustojam vienuolyne, kažkokie ypatingi šventųjų palaikai, bet jie mum iki galo ir nerūpi, viskas yra fonas fonas. Dabar mes valgom ne dražė, bet prisirinktas figas ir vynuoges. O šitą namą laisvai galėtume skvotuoti, viską apžiūrim ir jau įsivaizduojam save ant terasos besisaulinėjant, bet nereikia mum tų namų, mes jau raunam toliau, ir mums namai tai pajūrys, tai bažnyčios laiptai, tai šventyklos griuvėsiai. Jis sustoja mums, ant asilo, sako pati patikimiausia susisiekimo priemonė, daug kur su mašina neprivažiuosi, o va su asilu laisvai.

Kad jis šuo, tai nekeista. Daug jų čia. Keista, kad mėlynom akim, kaip koks huskis. Ir jis elgiasi taip, lyg jau metų metus su mumis keliautų. Mes lyg ir nesipriešinam jo draugijai, ilgą laiką nieks nestoja. Ir tik kai sėdim ūkinikų mašinos priekaboj ir jis mus vejasi dar keletą kilometrų nebegalim atnarpliot, kas yra likimas. Ar tai, kad mum paėmė mašina, ar tai kad mes nepaėmėm to mėlynakio šuns.

O jis tarnavo armijoj čia du metus, dabar daktaru dirba, ir tinka ta berods kiss muzika prie vulkaninio apmirusio landšafto, sako čia žiemą labai vieniša, ir tikim mes juo, mums net per vieniša apžiūrėt suakmenėjusį mišką, kur medžiai virtę akmenimis.

Turistai paprastai nestoja. Bet kas jau čia vyksta paprastai. Susipainiojo ji ir įsuko į kelią, kuriame mes stovėjom. Sakau, pagal viską jūs akademikė. Taip, sako. Sakau, matyt tikslių mokslų. Nu, nepataikiau, nes galvojau, kad botanikė. Pasirodo fizikė, gyvena Prancūzijoj, iš Vokietijos. O olandai jaunystėj tranzuodavo, tai prijaučia tokiom kaip mes. Man čia tik laistymo vamzdžius pakeist reikia ir tada galėsim važiuot toliau. Pakeičiam visi kartu. Jis anksčiau ūkinykas buvo, turėjo krūvą avių, gavo paramą iš EU. Dabar programa baigėsi. Jam kokie 35 metai matyt. Tai daug kas dabar kaip ir be darbo. Nors klesti sala atrodo. Lesvos saloj pagaminama 20 procentų visos pasaulio alyvų aliejaus produkcijos. O jie keikia savo tėvus, katrie prikalbinuo juos grįžti iš Australijos. Ten jie turėjo savo parduotuves, pinigų nestigo. Ne, jau ir čia jie jaučiasi svetimi. Taigis taigis, galiu tik pritart, sykį išvažiavęs toks pats negrįši. Elena bazarina su visais graikiškai, tai išsiaškinam krūvą dalykų, o kipriečius jie čia dar ir labai myli, tai pasakojais mieliausiai. Net graikų kalba pradėjo pagaliau galvoj lįsti.

Vakarop atitranzuojam prie kokios tai šventyklos griuvėsių, kurios čia vieniniai šiaip atrodo visai nežino. Uždaryta. Mėnuo pilnas. Įsitaisom prie tvoros ir svirpliam čirpiant miegam, iki kol iš ryto sargybinis atvažiavęs neišverda mums kavos.

Vistik nesvietiškai svetingi žmonės šitoj kelionėj. Ir dabar Lesvos daugybėj vietų iš mūsų pinigų neima.

Čia, sako būdavo turkiškas hamamas, tipo pirtis. Dabar turkiški namai čia apleisti. Anksčiau gyveno čia žmonės visur susimaišę, vėliau vyko apsikeitimas žmonėm. Graikijos turkai persikėlė Turkijon, graikai Graikijon. Salos atiteko Graikijai, nors visur čia buvo tautos susimaišę. Ne veltui salose puoselėjamas nacionalizmas, kad žmonės būtų pasiruošę gintis bet kuriuo metu. Ir jie čia būtų. Krūvos karinių pajėgų, nuolat keičia savo buveines, kad būtų sunkiau atsekt. Visi čia prijaučia Kiprui, kurio pusė okupuota Turkijos pajėgų. Nors Kipro okupavimo istorija irgi nėra tokia jau juodai balta, kur aišku, kas blogietis, kas gerietis.

Galiausiai vėl mums sustoja ūkininkas, mes lekiam priekaboj nerealiu greičiu atgal į Mitilini, pranašauja audrą ir kai kur šalia jūros mus beveik užpila bangos ir klykiam mes kaip vaikigaliai vos gaudydamos orą. Ir dviratis vistik nepavogtas, ir mūsų Lesviakos kavinės draugo šypsena nepasikeitus, nepaisant, kad jis kiekvieną dieną su tuo dviračiu tampėsi.

Gerai, kad neturiu laikrodžio, mobilaus ir kalendoriaus, nes galiu galvoti, kad čia ne savaitė buvo, o keli mėnesiai. Viskas po senovei, į Mitilini laivai atplaukia ir išplaukia. Su tuo ant kurio Turkijos vėliava išplaukiu dabar ir ašin.

Pirmą dieną Turkijoj, prieš mėnesį ir kelias dienas, mokėjau vieną žodį, cadir, tipo palapinė. Besikeldama keltu iš Lesvos buvau nusiteikus valyti jiem laivą, kad nemokamai paimtų, bet nors ir nemokėjau dar padoriai turkiškai padėkot, paėmė jie mane ir taip. Vos keli kilometrai čia tos plaukties, bet oficialiai visų 29 EUR norėjo.

Vos keli kilometrai, o žiūrėk vandens spalva pasikeitė. Įplaukiant į Ayvalik uostą iš mėlynos virto visai žalia. Bandau stipriam vėjui pučiant atskirt kažkiek deguonies nuo vandens purslų, nuo kurių vėliau druska beliko ant dvyrkos ir tašių. Tuoj nauja šalis, griaužiam dar graikiškus Limnos džiūvėsius ir kaupiam jėgas, mokomės užsirašytų pirmųjų žodžių, kurie niekaip dar nelenda galvon, merhaba labas, tesekkur ederim aciu.

Ayvalik. Ech, nori nenori, bet teks mokytis derėjimosi meno. Bandau išsiaiškint kiek čia kokie pinigai verti. Bet sudėtinga, bankuose nieko normaliai nerandu parašyta. Lauko arbatinė. Prisėdu ir gan greit primetu, kad esu vienintelė moteris tarp kokių 20 vyrų. Nusiperku pomidorų ir suprantu, kad jau iškart permokėjau. Guodžiuosi tik tuo, kad tas nepatogumo jausmas, kai norisi išlįst iš savo skūros ir pasiplaut, kur paprasčiau, reiškia, kad kažkas viduj vyksta. Gerai, mokymasis vykst tada, kai išlendama iš komforto zonos. Ir atrodo, komforto zoną palieku čia kuriam laikui.

Vėjas keičia planus. Norėjau iki buvusios Trojos viršun pavažiuot. Bet vėjas toks, kad karts nuo karto nulipu nuo dvyrkos, kad į šoną nenublokštų. Bjauriausiu greitkeliu prieš vėją irkluojuos 5km kokias tris valandas, kol pasiekiu keliuką į šoną, link Bergama. Vėjas dabar šiek tiek palankesnis, bet vargina vistiek žiauriai. Mašinų čia mažiau nei greitkely, užtai savotiškai nejauku, karts nuo karto pralenkia koks traktorius. Nežinau dar, kaip tuos žvilgsnius interpretuot. Pikti man jie atrodo. Pirmasis kaimas. Saulė leidžias. Kuo galima pasitikėti, kuo ne, svarstau, ir suprantu, kad turiu tik leistis kažkam į rankas, nežinau aš dar šitos kultūros.

Bandau žiūrėti į kiemus, kuris čia būtų tinkamiausias statytis palapinę. Bet visi man jie atrodo beviltiškai purvini ir dulkėti. Prienu prie vieno, šeimyna pupas gliaudo, aš kažką murmu apie cadir, jie susižvalgo, išeina vyras ir kviečia mane vidun. Galiausiai visi susirenka apie mane, kaimynai ir giminiečiai, aš tik šypsaus savo gražiausia šypsena, nes žodžiai nepadeda. Savotiškai geras susikuklinimo jausmas, vėl būti padėty, kur žodžių nesupranti, bet viskas aiškiau nei šiaip – veidai, šypsenos, žestai. Ir jau vėl aš bandau per vėją atskirt deguonį, nes dabar lekiam nuo kalnelio man rods baisiu greičiu, jis vairuoja, jin ant vieno, o aš ant kito traktoriaus sparno. Krūva žmonių, klegesys, aš dar spėju užsidėti skarą ant galvos, kad per daug nesiskirčiau nuo kitų. Jų daug, moterys, vaikai, skirtingiausi skarų, kilimų pagalvių raštai, ant žemės ratais susėdę valgom, ir tada atvyksta jie, jaunieji, ir išmokstu aš tada kitą turkišką svarbų žodį guzel, reiskia grazu, ir Emine, 13 mergaite man sako guzel, rodydadama į jaunąją ir tikina man vis turkiye guzel laikydama pirstus kaip tas virejas, kur budavo ant vegetos pakelio.

Jie man pakloja lovą, aš slapta atsigulu ant žemės, nebemoku aš lovose miegoti. Paryčiais, dar tamsoj mečetės girgždantys garsiakalbiai pažadina, vėl perlipu lovon, kad rastų mane kaip palikę. Skubiai pavalgom pusryčius ir tada ji ir motina jau išlekia, palieka vaiką seneliui, dar stropiai apsuka skarą aplink veidą. Su maisto krepšeliais. Sunvežimiais nuveš jas į laukus. Vaikas verkia. Speju, kad jai 18. Ji man užrašė knygelėj frazę turkiškai. Vėlia išsiaiškinu, kad ten klausimas, ar aš ištekėjus.

Atlaikiau pirmą dieną. Važiuoju toliau. Tuščias kelias. Beviltiškai daug šiukšlių pakelėse. Vieniša labai. Galvoju apie savaitę Lesvos saloj. Kad žiauriai gera buvo su Elena ten tranzuot, ir kad po tokio gėrio man dabar dar sunkiau priprast vėl prie vienatvės.

keiciame dazniau nei kai kurie zmones kojnes…

Evelina Taunyte
National Gallery
37 Rustaveli av.,
Tbilisi, Georgia, 0108

telefas naujas 00 995 93 26 73 54

2006.10.15 Batumi  

Pagaliau lietus mane galutinai prisegė. Per kelionę lijo padoriai gal tik tris kartus. Kaip žmogui iš Lietuvos tai galima sakyt buvo ištisinė sausra. Ketvirtasis kartas dabar. Atrodo ilgam. Nu vistik spalis, ko norėt. Nosis bėga, grandinė lūžta, dinamo užrūdijo, kilometražas nesąmones rodo. Gerai, džiaugiuosi natūralia veiksmų eiga. Jau seniai norėjau sėst ir rašyt apie Turkiją, prieš išsitrinant failams iš smegeninės.  

Sako, čia Batumi lietus dainuoja. Man jis skamba maždaug taip pat kaip ir betkur ne Batumy. Atrodo, kad mano lyriškumas kaip padangų profilis nusitrynė per kelionę. Faktas tas, kad lietus šiltesnis nei Lietuvoj tokiu metu. O kai nelyja, tai vistiek čia kaip debesy. Drėgmė tokia, kad net nejudėdamas ištisai prakaituoji. Palmėm ir tropiniam augalam tai patinka. Dviračiui ne. O kaip man, dar nežinau. Man gi viskas nuo žmonių priklauso. Jei žmonės jėga, man viskas jėga.  

Gavau Batumy naują grandinę, grįžau su autu iki kaimo, kur dvyrką buvau palikus ir temstant susiradau kambariūkštį nakvynei. Sakau, reik prie jūros nupėdint. Tamsoj perbridau bėgius ir supratau, kad šitas visiško saugumo ir namų jausmas pareina iš tamsos. Nieks čia gi nė velnio neapšviesta. Ir jau siunčiu padėkavonės maldas, kad dar spėju užtaikyti čia. Pirmą sykį prie juodosios jūros. Bet sava. Kol mama miegodavo sekmadieniais žiūrėdavau aš mažučiam mažutėliam šilelyje virtuvėje programą apie sveikatą, o tada rodydavo kokią pasaką apie vasilisą prikrasnają. Rodė ir filmą apie Dubravką. Juodai balta ta Dubravka sėdėjo prie jūros ant akmenų didžiulių. Juodoji jūra ten buvo ir kažkas liūdno. Ji man buvo panaši į mano mamą. Mosfilm. 

Monika, Monika, balsas tamsoj. Aš patamsy nebežinau, kaip čia dabar pasiaiškint, kad aš ne Monika, ir kad Monikos nesimato. Gruziniškai dar neišein. Moniki niet zdies. Prieinu arčiau. Prie bėgių mažutė bobulytė stovi, ir iš kur ten toks galingas balsas išeina. Per bėgius pervedu, jin keiksnoja savo dukrą, kad toki bliadujet, ir man taip gera, kad jin taip įsikabina į mane, lyg aš čia nuo senų senovės ją pervedinėčiau tamsoj per tuos bėgius. Jaučiuos lyg tam senam tarybiniam multike, kur chebra per knygos puslapius per pasakas keliauja, bet paskui galiausiai atsiranda namie. Kažkas jau čia su genais bus, kad man čia kaip namai jaučias.  

Keturi mėnesiai šiandien kaip išmyniau. Iki Tbilisi, mano tikslo, 370 km, nors ir čia jaučiuosi atvažiavus. Nesiparinu, kad dabar per Adžarijos kalnus neišeina važiuot, nes debesys ir lietūs. Jei ne dabar, tai kitąmet. Marulia sako, my tebia v naše selo odpravim. Odpravtie odpravtie, sakau. Vaikas mažas rėkia, nori pas močiutę, sako. Prikolas, jai 39, močiutė Marulia, sako, dukra Rusiko 16 metų vaiko susilaukė. Vaikas kaip futbolas, keliauja iš rankų į rankas, visi maigo minko ir juokiasi, jo, galvoju, Vokietijoj skaitytųsi jie asociali šeima, bet jau vaikas meilės bus tiek pakrautas, kiek alia civilizuotoj šeimoj užaugęs tik per psichoterapijas paskui atsigriebtų.  

Po langais vaikigaliai paaugligaliai šaukia, Marulia, Maugli, jin čia ta tikroji youth worker, pati to nežinodama. Va, galvoju, socialinių ir jaunimo darbuotojų reik ten, kur žmonės natūrališkai savo santykių nebesusitvarko. Žybsi jos auksinis dantis ir  žvilgsnis, ir beveik netinka jai šlubuot, nes viduj jėgų atrodo likę penkiem gyvenimam. Nors, sako, jau dabar, kai palaidojau savo vyrą, nieko nesinori. Man patinka, kad jos taip ima ir užeina į mano kambarį, lyg niekur nieko. Ir man patinka, kad staiga jos pradeda greitakalbe gruziniškai pradeda šaukt, ir žinot, kad čia viskas iš meilės ir nepiktai.  

Vakar mane tie šauksmai biesino. Irmaaaa….. Lienačka…… Liana šaukia, ir man vis užtrukdavo kelis dešimtadalius sekundės susigaudyt, kad čia mane šaukia. Hm, savo noriu Lienačka niekaip nenorėčiau būti. Liana sako, vot u menia diėvuški kvartirantki charošije, tichije, ir išties mergelikės nieko nesako, tik šluotikėm viską kad šluoja, kad tvarko. Ne ne, man čia mokyklą primena ir norėčiau lėkt toliau, bet kad lietus nepraeinantis atrodo, ir pasilieku antrą dieną nakvot po balkonu, kur nelyja. Renkasi kaimynės, sako, tau pasisekė, kad tave Liana pakvietė. Per mano vestuves Toronte irgi bobulytės man sakė, pasisekė, tokį vyrą gavai. O, galvoju, kaip jiem, ką nepasisekė? Jau kai taip žmonės kalba, tai įtarimas kyla. Moja mama byla nauchnym sotrudnikom etava botanicheskova soda. Vobsce, mne v Moskve chotelas by zyt. Užsiroviau and šyškų. Bliam, o lietus lyja, pasiplaut niekaip neišeina. Kažkokio prikolo reikia. Va netrukus ir proga atsiranda.  

Kaimynė, tvirta įmitus motera su adidas treningais, sako, va, čia pas mus izbuška, trobelė yra, galėtum čia pas mus žiemą gyvent, va paskui ir jaunikis gal atsirastų. Negaliu pakęst šitų piršlybinių pokalbių. Ir nors širdį pateriojau Turkijoj dėl Ersan, vieno sutikto anryl juodo plaukuoto bičelio su nerealiai gražia nosim, dabar sakau, man moterys labiau patinka. Turkijoj šitų bairių neskaldžiau, bet čia kažkaip ėmė ir išslydo. Nu va ir prasidėjo. 

Kurį laiką ramiai sau toliau kavą gurkšnoju, kol visos moterys garsiausiais balsais viena per kitą gruziniškai kažką šūkauja. Galiausiai mano smegenys atkoduoja man skirtą frazę a vy sebia bolnoj nescitaete? Nu, sakau, scitaju, prostudilas vot neskolko dnei tomu nadaz. Tada jin sako, ja kak biolog govoriu vam, vy bolnaja. Veliau jin man sako, daj pagadaju, ir iš kavos tirščių man išpranašauja ašaras kelionėje. Ašaros tai ašaros, kaknibut pereživiom, kaip ir viską kitką, bet va mokslas nuo magijos čia atrodo netoli rieda, tik nuo gyvenimu gan toli lieka, nu bet kaip ir daug kur kitur.  

Kažką dar ramiai sumurmu, kad kas dešimtas žmogus myli savo lyties žmones ir sakau, jei turit dešimt draugių, tai tikrai viena bus lesbietė. Siaubo šūksniai nuaidi, nu jau tik ne pas mus, ir galvoju aš apie savo visus mylimus draugus ir drauges, kurie myli saviakus, ir kad oj nelengva nelengva turi būti.  

Nu, šitokius melus savo failų sistemoj išsaugoju po segtuvu one woman demonstration. Švietėjiškas tikslas pateisina melą. Po dienos jau visa kaiminystė ateina apsilankyti apžiūrėti manęs kaip biologinio nukrypimo egzemplioriaus. O aš nesiparindama su lankytojais praktikuojuos mandagumo frazes gruziniškai.