viskas, zmoniu nera ko isimylet taip nusprendziau, nes yra tokiu miestu…

damaskas uzvalde mane visiskai. ir dabar kaip sviezio isimylejimo istikta net nezinau, kaip cia ir ka apibudinti, zodziu, nusprendziau as niekur nesimajakinti po jokias jordanijas ir niekur niekur, tik likti cia gyvent.

rytais viskas vyksta taip, kad as su pirmoku knygute varau ikalt kavos, ir gaunu is kavininko pirmaja pamoka, tada ateina dar zmones kokie, tai jie vel visko primokina, tada varau i turgu, ta magiska skliautuota miesta, pilna mesu, aukso, saliku, muilu, kardamono, zmoniu, didziuliu vabalu pasivertusiu mazais autobusiukais, vaiku tempianciu dezes, biceliu, kurie pupas parduoda ir to gerio jas edant salta ryta jau pirmam isalkimui isibrovus.

tiek, kiek jauciausi dar turiste pries kelias dienas, tiek atrodo, kad kai tik apsisprendziau likt, visi pasidare angelai ir neapgaudinetojai jokie ir vyrai vel normalus atrodo ir nebesikabineja… hm, viskas yra galvoj taip iseina, grynai. dabar mano galvoj damaskas – mieliausiu pasauly laikrodininku, batu taisytoju ir pupu pardavinetoju ir miestas

viena is tu vietu, kur unesco nepaskelbe gal dar savo paveldu, nes sita vieta yra NEMIRUS, kaip daugybe kitu – visi sitie 10.000 metu akmenys naudojami ir tos senoves dulkes seda kiekviena diena ant zmoniu batu ir yra vel nuvalomos, viskas yra tekmej, ir kai kruvos zmoniu buriuojasi prie mecetes ir pulkai pauksciu pradeda sukti ratus mesdami seselius ant zmoniu veidu, tada.. tada nezinau, tada yra gerai tiesiog

galiu atsiusti jums linkejimu tiesiai is cionajaus gerio

0096715885