Didmiesciu nardymas ir laiskai

Grıztı yra lıevaı. To go back yra lıevaı. Taı dabar ır sukau sau galva, ka cıa susıgalvojus, kad grızt ı Izmıra pasıımt laısku butu prıkolas. Sıaıp sako nesaugu, daug masınu, apıplest galı, taı reıktu vel dvyrka kur taı palıkt, o saugykla brangybe. Gal kokıa one woman demontratıon susıgalvojus?

Taı va tık pagalvok apıe demonstracıja, staı va ır jegu ır drasos apscıaı. Nusprendzıau tıesıog nert pacıan Izmıran nıeko nepaısant kaıp moteryte su dvyrka ır savo raudona velıava baltaıs zırnıukaıs. Be zemepalıo, pagal juros kvapa, pacıu kelıo vıdurıu, masınom bepypsınant – nedaznas vaızdıalıs toks buvau –  sau lınksmaı nusıgavau ıkı pasto ır…..  mano dıdzıajaı nuostabaı dzıadzka ıstrauke kruva laısku!!!

Vos neapsıarasojau po akmenınıu Atatıurku sededama, bangom betelıuskuojant ır vejuı ıs Mıldos laısko besıautejant… ır krovıaus krovıaus krovıaus lıkusıems tukstantelıam kelıem ıkı Gruzıjos. Kazkoks glıukas vıstık, kad POST RESTANT veıkıa, beveık negalejau patıket, kad suveıke —– ır kad jumı paraset ırgı beveık negalejau patıket!!

Acıusas dıdelıausıas Vılmaı, Ausraı, Mıldaı, Arnuı, Audrıams ır Ignuteı su Pukeze uz arbata! Nu, tıkıuosı, kad vıska atıdave..

Taı va per jumı nugalejau dıdmıescıu baıme, tapau dıdmıescıu nardytoja ır dabar jau lıuosıaı galecıau varyt ı Istambula ar Cıkaga man rods… Kıetaı

Hipotezes su 40C

 

Jerome K. Jerome knygoj tryse valtyje neskaitant suns chebra suseda ruostis kelionei valtım ir del visa ko pasiskaito medicininej enciklopedijoj, ar neturi kokiu ligu. Tai isaiskeja, kad turi absoliuciai visas, isskyrus housemaids knee.

Nu, man dar taip blogai nera, be sutinusio protinio danties, jau menesi besipleciancios neaiskios kilmes demes, gal koks laimo liga, amziam dingusiu menesiniu, savaitem negyjanciu sasu ant veido, 40 temperaturos ir keistu guzu pasmakrej lyg ir daugiau nusiskundimu neturiu. Bet va vistiek keliame sau klausima, kaip cia taip dabar.

Gal negalima turkijoj vaziuot daugiau nei 60 km per diena, nes kitaip apsinuodyji nuo masinu duju

Gal negalima nakvoti viduj niekada niekada, o ypac blokiniam name, nes paeme mane chebra stumiancia kalnan, sako vaziuojam pas mumi pernakvosi, o kaip as atsisakysiu, jei jiem ramadanas ir jie turi gi padeti keliatojiem ir vargsam, ir va se tau kad nori kokia pasekme

Gal negalima mokytis daugiau nei 5 kalbu per metus, kitaip smegenys perdega

Gal negalima matyt tiek daug moteru, kurios turi labai ribota pasirinkima, ka daryt su savo gyvenimu, nes liudesys musa per imunine sistema

Gal Allah mane baudzia, kad nesilaikau ramadano pasnyko

Gal kai chebra su asarom islydedami uz mane malda sake ir pute i mane burtus, gal Allah ta malda ne taip suprato

Ne, gal Allah dabar tiesiog ziauriai uzsiemes ir teikia pirmenybe vietiniu bedoms, o dabar per ramadana tai sulaukia oho kiek maldu, veik kiekviens zmogus po 5 sykius per diena..

Ta liga vadinas meile, nuo jos vaistu dar nera, gaunu zinute nuo Audriaus Breiko, kaista kunas, teka seile, anokia cia atgaiva.. Va irgi gali buti…

Audrius BCN raso, kad kliedziu ir kad praeis. Lieteigs per daug tarp pozemiu ir dangaus uzstriges, vidury to medis aug issisakojes ir tavo sapnus lizde peri. Dar parase, sudek liga, aciu jai patarianciai ir nurodanciai kaip ir ka toliau, i aliejine lempute ir uzkimsk ja kamsciu gerai. Taip tu pergudrausi turku diva.

Nu tai ir sapnavau lemputes, medzius, lizdus, tada Aukse atsiunte toki: pasakyk greitai kukushka kukushonku kupila kapishonku, neznaet kukushon kak v kapishone on smeshon, vat nezinau ka rusu turistai greta galvojo, kai girdejo sita, bet temperatura kokiu desimtadaliu numuse.

Viskas, po treju dienu prisikelom. Aciu uz zinutes, zmones. Gydot.

Telefas

gavau turkiska telefa neapsıkentus, nes labai zınucıu norısı vazıuojant

turkıja bevıltıskaı dıdele

rasome drasınancıas zınutes ır pasırasome

plıus 905437127967

Turkija ant smugio

rasau, bo kaip visados gyvenimas lipa ant kulnu. Tikrus rasinius dar parasysiu, cia tiesio duodu zinia, kas kaip. Po nerealios savaites tranzu po Lesvos sala, kur likau apzaveta graikiskumu ir vulkaniskumu, pripazistu ukiniku masinas, kur galima lauke sedint vaziuot. Palikau dvirati vienam kabake Mitilini ir varem su tokia Elena kipriete. Miegosenos ant baznyciu laiptu, prausenos juroj ir papludimio dusuose, figmedziu totalus nuvalgymas.

Nu va, ir tada mane turkai perkele keltuku i Ajvalik, ir va cia ir prasidejo nuotykiai anapus Europos, gerai, kad tualetinio popieriaus turiu, bo tulikuos jo ner, o viduriam reik prisitaikyt keiciant kontinenta taip iseina. Pirma vakara uztaikiau tokiam tradiciniam kaime ant vestuviu, su traktorium ten vaziavom, galvojau numirsiu sededama ant traktoriaus sparno, jezau, bet jei vaikai ir kitos moterys nemirsta, tai ir as gal isgyvensiu, pamaniau.

Jei Graikijoj su pragmatom is asfaltais siaip ne taip susisnekejau, tai turkiskai kolkas nevrubajus visiskai. O dauguma angliskai irgi ne. Uztaikiau ant dieduko, kur Vokietijoj fabrike dirbo 30 metu, tai radom bendra kalba.

Masinu keliuos daugiau nei proto, nezinau kaip cia bus. Jei Balkanai man pasirode subtilus visai, tai Turkija ir gamta ir viskuo tokia gerokai griozdiska atrodo, viskas nenormalaus dydzio. Palikau dvyrtka autu stoty ir vakar praleidau visa diena ieskodama pasto. Nu kaip kitaip as uzsukciau i didmiesti, visad reik turet priezasti. Tai nuotykiai grynas juokas. Pagaliau radau, ir valio valio, aciu Dainorai ir Arniui, bet atrodo, dar ne visi laiskai spejo ateit, tai varysiu kur uz Izmiro ir grisiu tada dar pirmadieni su autu patikrint, nu nes kaip gi as be tu laisku, gi nepaliksiu.

Nakvojau pirma syki viesbuty, neskaitant to graikisko, policijos suorganizuoto. Karocia, ivaldziau derejimosi mena, jau pigiau man rodos niekur nebuna, kartu su keksem, kur durys neuzsirakina, tai net ir ten nusiderejau. Irgi patirtis.

Jauciu sioki toki mentalini niezuli, tai manau, kad gerai, kad mokausi. Nes kur per lengva ir patogu, nieks galvoj nebesidaro. Vakar pagaliau radau turkiska pasikalbejimu knygele ir Turkijos visos zemelapi. Tai rezgam plana, kaip cia vaziuot geriau. Ieskaus nete kompanijos, gal ka rasiu, kad vaziuot kartu.

Nu, siunciu jum siltumo is cia. Kazkaip dabar labai pasiilgau visko ir visu.

Dar

Atleiskit už spausdintines ir visokias kitas logines ir nelogines klaidas, noriu daryt, kad geriau, gaunas kaip visada, kaip pasakytu zilviakas. Zenkliukai issikraipo kotai, karocia. Rasau neskrupulingai, daugiau impresionistiskai, visad ant greicio, nes pasaulis žiauriai didelis, tai dar daug liko važiuot.

Pamokėlė

Čia pora naudingu žodžiu graikiškai

Jasu, arba jasas – sveiks

Podilato – dviratis

Efcharisto – kaip eucharistija, reiskia aciu.

Parakalo – prasau

Tikanete? – kaip sekasi

Malaka – naudojama kaip dažnas keiksmas, reiškia spermos išsiliejimą berods.

Lefta – pinigai

Ego – as

Kali mera – labą dieną

Kali oreksi – skanaus, galima atsiminti, nes anoreksija yra nuo zodzio skonis

Poli kalo – labai gerai

Perimene – palauk

Katalaves? – supranti?

O čia va dar iš mano lingvistinių atradimų

Vardas Dimitrios yra kilęs nuo žemės deivės vardo Demetra

Grigorijus yra matyt nuo žodžio grigoros, kas reiškia greitas

Andreas reiškia drąsus

Pragmata – daiktas

Pragmatos – iš tikrųjų

Asfalos – saugus. Asfaltas taip išein taip vadinas, nes saugiau, ne ne asfaltas.

Pneuma – dvasia

Pneumatikos – dvasingas. Nu, ikveptas, kitaip tariant.

Greki

Paskui kaip vaikas nulūžau nuo nuovargio. Pabundu. Šalia manęs mergina sėdi, šypsosi. Aš lekiu laivo dugnan susirasti puodelį ir pasidaryti kavos. Jai tik kažką sumurmu alia mandagaus graikiškai.

Klaidžioju po denį ir vėl stryksiu viduj – kaip gražu, jūra, kaip nerealu.. Pamatau ją vėl, tokia maža, su savo žaislais, cigarečių pakeliu ir žiebtuvėliu. Taip kaip ir atsisveikinant, tik tiek, kad tada aš nuo žemės į ją žiūrėjau.

Aš gi Graikijoj su žmonėm nekalbu. Ir jie su manim ne. Kaip mes pradėjom šnekėt, net nesuprantu.

Jos vaikui jau 14 metų. Armėnijoj su jos mama auga. Ji jau čia 10 metų. Sumuštinius ji darė eilę metų, tada viešbuty dirbo, siunčia kas mėnesį saviem po šimtą, kad valgyt turėtų ką. Jos tėvas mokyklos direktorius. Gauna 7 Eur į mėnesį. Meilė jos saloj dirba. Pas jį jinai. Išėjo iš darbo, bet atsipalaiduoti vis dar negali. Ir užsidega dar vieną cigaretę. Sako, jai labiausiai Marčiulionis patikęs. Vardija jin man Chomičių, Kurtinaitį, Sabonį. Ji keliais metais už mane vyresnė, 20 kg lengvesnė, plaukai irgi ne kaip mano. Ilgi ir juodi. Armėnijoj ji Lilo. Čia ji pasikeitė į Litsą. Lilo kažką nešvankaus reiškia. Sako, rasim mes tau kokį darbeliūkštį saloj, nesirūpink. Buvau spėjus sugalvot, kad norėtau gal kur padirbt, kad ne tik praradinėt bapkes visur. Bet tik užsinorėk ko, ir viskas taip ir vyksta, net pavojinga daros.

Fiuuuu, švilpia ji taip šmikiškai. Ivilina, chočeš kofe? Zdes postiraeš potom vsio, ja chlor šias prinisu. Aš prie namo įsitaisius savo klajoklinę lovą. Namo šeimininkas, pilvotas nekilnojamo turto guzas atsukinėja žolės laistymo kranelius. Nu davaite, do večera. Darbinykai iškeliauja.

Eto dla nas kak komandirovka, sako man Micius. Jam 52. Sočy gyveno jie prieš išvažiuojant. Jos senelis, senas graikas buvo mokytojas. Daug žinojo. Matyt per daug, nes dingo be žinios. Dabar jie su visa šeima Kavaloj gyvena. Statybininkas buvo jis ir ten, anais laikais. Atrodo jis kaip profesorius, su savo skaitymo akiniais, sėdėdamas prie didžiulio naujausio HP laptopo. Solitair žaidžia. Čia jie kuriam laikui saloj darbuojas, savaitgaliais grįžta pas šeimą.

Ianis, Dima, ir Alex tai su gameboy Asterixą varo. Alaus? Aš jau ačiū nebe. Jie kala toliau. Atvaro dar chebrytė. Kazachstano graikai, jauni, čia armijoj tarnauja. Marozai man jie visi atrodo, ir džiaugiuos, kad galiu pabūt tokioj kompanijoj.

Jie girti, sakau. Nieko nieko. Išvažiavo į barą visi dar.

Blet, jebat ich bylo nado… Nado bylo vsem stojat…Pabundu. Klausau toliau. Tarp keiksmažodžių atsirenku, kad buvo muštynės. Prakaitas pradeda pilt, kad sutikau čia likti savaitę ir virti jiem vakarienę mainais į saugią nakvynę ir kapeikų biški. Jie man kaip ir darbo vietą sukūrė. O dabar girdžiu tokius bairius. Nesikeliu, vaizduoju, kad miegu, bet viduj pabudus kaip po gero espresso ir jaučiuos susimėčius – ką daryt ką daryt? Kas teisinga? Ar tai reiškia, kad turiu tokių žmonių šalintis, ar kaip tik reik pasilikt?

Pasilieku. Take as it is, sakau sau. Ryte sužinom visi, kad juos bare atsisakė aptarnauti, kad pasišaipė, ir kad tada jau mūsiškiai neatsilaikė. Naujas BMW smūgio į stulpą irgi neatlaikė. Dima į darbą nėjo. Ant nosies žaizda akivaizdi. Kitkas nematyt.

Vis galvoju, kodėl šunys siautėja ir loja kiemuose, kas per užtaisas veikia. Tai išaškino man kada kas, kad teritoriją savo gina. Kieno čia teritorija? Rusijoj jie buvo visados graikai. Čia jie rusai. Varykit iš čia, yra povandeninė žinia. Kartais išsiveržia jin viršun, kaip šaltinis. Ar gal koks vulkanas. Ja nichochu byt kak oni, sako Dima. Ja nichochu bolshe byt grekom. Ja – ruski.

Svarstau, ar taip tik čia, ar visur Graikijoj, su tais nacionalizmo proveržiais? Bent jau Limnos sala tai turi mitologinio pagrindo. Dzeusas Hefaistą iš Olimpo būtent čia atsiuntė. Čia jis ir Achilui šarvus dirbino. O dar, kai Limnos vyrai pamylėjo Trakijos moteris, limnietės neatlaikė ir išžudė juos visus. Vėliau argonautai rado salą su moterim, ir jų valdove Hypsipile. Iš jų kilo Minėjai, kurie Trojos kare siuntė vyną ir maistą achėjams.

Alexas išaugo Tbilisy. Sako, kad gruziniškai nebemoka. Kodėl turėčiau mylėti tą šalį? Nas ved vygnoli. Nors girdėt gruziniškas akcentas. Ja v Kipre 8 byl. Kodėl cia atvažiavai? Ilga istorija sako, ja tam v tiurme sidel. Kažkaip niekad jis man savo istorijos ir nepapasakoja.

Kiekvieną vakarą vis klausia, ar nenoriu viduj miegot, aš mandagiai atsisakau, nors aiškiai čia vyram aš atrodau skani šviežiena. Bet mano argumentai įtikinami, vegetarė, lauke miega, nes laukinė putešestvinica.

Anryl

Žymus vienuolynas ten turėjo būt. Nu nepamačiau jo. Ir gerai taip, galvoju. Viskas yra kaip reikia. Tas jausmas tai labai stiprus. Jei šiaip gyvenime negaliu apsispręst, kur atsisėst, ar kur kefyrą geriau pirkt, tai čia visados aiškus jausmas, ką reik daryt. Tai va ir dabar, leidžiuos nuo kalno švintant, slėnis neįtikėtino grožio migloj.

Keliai, kurie žemėlapy pažįmėti kaip nedideli, jau su EU pinigais į greitkelius pavirtę. Pilna mašinų. Ech, jei taip toliau, tai tiesiog darosi nepakenčiama.

Dar kalnas, kylu ir — pagaliau jūra. Už devynių kalnų, už devynių marių. Miestas vadinas Kavala. Nuo kalno viršaus matau uostą. Ir tada nusprendžiu, kad nėr čia ko tuose greitkeliuose kankintis, kad reik plaukt kur nors.

Visi mes kaip Jobai banginio pilve, tam kelte. Samos ferries. Rimtai vaikštau ant denio, o viduj šokinėju ir stryksiu kaip vaikas, aš laive!!!! Waaaahhh, tokiam dar niekad nebuvau, kaip anryl čia viskas, nu!!! Ir va va, kaip ta žemė atrodo, kai nuo jos tolsti..

Netikslumai

Dar neradom. Jei ką, duosim žinią emailu, sako man policijoj. Važiuoju toliau. Iki jūros du pusdieniai. Greitkely randu išmestų melionų krūvą. Nežinau, ar čia saugiau. Bet kuriuo atveju labai vieniša, nes nei žmonių nei kaimų. Fu. Vienai nakvot psichologiškai dabar vėl nedrąsu. Bandau pasiekt kitą vienuolyną pakeliui. Temsta, posūkis į kalną, 5 km. Paskaičiuoju, kad kaip tik prieš visai sutemstant per valandą pasiekčiau. Statu. Skubu. Prieblanda. Vingiai. Tuščia. Atvažiuoja mašina. Sulėtina, kviečia mane. Galvoju, jei ką, reiktų greit apsukt dvyrką ir raut į apačią. Bet jau temsta, pavojinga, pilna duobių. Tiek kiek apiplėšiant buvo nebaisu, tiek dabar visus įmanomus dalykus įsivaizduojant muša šaltas prakaitas. Mašina nuvažiuoja priekin. Vėliau matau, kaip jis uždega žvakutę prie koplytstulpio. Nepasitikiu nė velnio, varau aukštyn sparčiai. Girdžiu, kaip mašina nusileidžia. Palengvėja. Užtai dabar iš viršaus važiuoja. Kelias siauras, net norint nebūtų kur taisytis stovyklą. Leidžias dar kelios mašinos, aš tik bandau atrodyt kaip bajavas bernas ir meldžiuos, kad nestotų nieks. Ir nestoja. Jau matau vienuolyną. Privažiuoju, devyniais prakaitais apsižliaugus, jau tamsu, ir matau, kad pasivaideno, siena. Kilometražas rodo, kad jau yra tie 5 km, bet vienuolyno nėr. Kylu dar, visai tamsu. Neviltis ima. Įsivaizduoju šaltą vandenį, kaip prausiuosi, kaip geriu, dar sumotyvuoju pakilt dar kilą, Vienuolyno nėr. Ne, nu. Taip, ką darom. Čia gal graikai leisdami žemėlapius nesismulkina, ten 5 ar 15 km. Gal čia dar dešimt liko. Karočia, nesuprasi. Nusprendžiu leistis mažumėlę ir lįst miškan. Su dviračiu tamsoj miške ne karė, bet įsitaisau gan nematomoj viečikėj. Atrast galėtų nebent koks furistas, užsinorėjęs nusimyžt, kas aišku nelabai guodžia. Nusprendžiu keltis anksti, kad išvažiuot prieš furistų eismą. Bet dabar laisvė nuo laikrodžių ir žadintuvų. O dar ir vėl įsijungia filmukas su bosa nova. Ištisai eina per galvą, kaip bičas krausto mano kišenes ir paskui bando už kaklo laikyt. Ne nu, blyn, jau taip seniai buvo. Paskutinį sykį matyt kai pernai vienoj Ispaniškoj saloj pėsčiom vaikščiojau balandį. Užsikoriau į kalną, nakvosiu čia kur tai, apžiūrėjus vaizdus. O, žiūriu debesis didelis atkeliauja. Staigiai palapinę pasistačiau. Pasirodo ne lietus, o sniego pūga užeina. Balandžio mėnuo ir klimato kaita vadinasi ta kombinacija. Vėjas toks stiprus buvo, kad jausmas buvo, kad nupūs su visa palapine. Miegot be šansų, nes toks plėšiamos medžiagos garsas, kad neduok die. Tai ką, suplojau palapinę, apsikroviau akmenim, ausinuką užsidėjau su Carla Bruni ir gulėjau taip iki tok kol švito. Vėjas nenurimo, bet šviesoj nors taką vėl mačiau. Tai buvo viena iš ilgiausių gyvenimo naktų. O dabar vistik užmigau.

Vienuolynas

Hm, slepiasi, sako jie man kitą rytą. Būt gerai, kad liktum Seres dar dieną. Galim tau viešbutį vėl suveikt. Sakau, nereik, ačiū, jūs ir taip jau daug manim rūpinatės, nakvynę susirasiu. Kur? Pažiūriu žemėlapy. Yr vienuolynas kalnuos. Sakau, aš ten pabandysiu. Sutariam. Jie dar nori ten skambint, sakau, nereikia, aš išsispręsiu. Nu, tiesiog man visą nuotykį nori suplanuot.

8 km į kalną. Temsta. Vienuolyno vartai. Sėdžiu prie durų ir verčiuos su žodynu, kaip prisistatyt ir viską išaiškint. Pasiruošiu ir beldžiu. Nieko. Spaudžiu rankeną. Durys atsidaro. Kiemas ant kalno viršaus. Sakau garsiai, kalispera, labvakar. Nieko. Apeinu. Čia nieko nėra. Hm. Pastatai. Bažnyčia. Ant aplinkinių kalnų avys laksto. Daugiau nieko. Nu tai ką, turim vienuolyną sau, nusprendžiu. Įsivežu dviratį.

Žvaigždžių tiršta. Slėny miesto šviesos. Tolumoj girdžiu armoniką. Kažkuriam kalnų ūky. Dainos skamba negraikiškai. Gal ten kokie migrantai savo dūšias smagina? Gal makedoniečiai, kuriem draudžiama čia savaip kalbėt?

Geriu nusipirktą ouzo, valgau juodą šokoladą, surūkau ceremoniškai dar rumunišką cizą Carpati (prima būtų atitikmuo) ir atsipalaiduoju po dienų įvykių, lyg po truputį stoja juosta, kurioj vis sukasi filmukas su bosa nova.