2006.08.01
Atsispausdykit ir varykit i lauka, bo daug prirasiau.
Ir viskas nei gera, nėra nei bloga, sau dainuoju mintyse. Tik pervažiavau Karpatus ir prasidėjo. Po kalnų lygumos, karštis, turkiško tipo namai. Lyg būtų visiškai kita šalis. Pagaliau randu šešėlį be žmonių, nes šiaip visuose bariukuose nors šalta, bet reik bazarint su žmonėm. Bet ir čia, kelių medžių pavėsy, kur buvę, kur nebuvę atvaro chebra su dviem vežimais ir arkliais. Irgi pavėsin. Susitaikau su mintim, kad viena niekaip nepabūsiu ir kad reik gaudyt momentą ir tiek. Atrodo tai jie visi kaip kokie Tadai Blindos, veža į turgų arklius parduot. Vienas tamsus, išsiaiškinam kad 38 metų, atrodo kaip koks kilnus piratas, su auksine grandine ant kaklo. Siūlo man pirkti, sakau, kad nu nereik, ir taip daug bagažo, grandinės valgyt negali, bet suprantu, kad jiem prastai su bapkėm. Valgom slyvas, kur kalnų papėdėj soduose dovanų gavau. Dėl visa ko susipakuoju daiktus, kad galėčiau varyt reikalui esant. Jau kelintą dieną jaučiuosi tokiam bėgime. Buvau įsitaisius kalneliuos, bet tada mačiau, kad artinas kokie tai vyrukai pakrūmėse. Tai staigia susipakavau daiktelius ir jau visai tamsoj nusileidau kaiman, kur galiausiai nakvojau pas ūkininkus ant laiptelio, kur dar nevuo prišikta, nes liako jieji karves ir visas kiemas tai akmenys ir šūdai tik vsikas dar 20 laipsnių kampu. Dabar vėl plaunuos, nes nelabai pasitikiu. Vis galvoju, kad reik būt atvirai su žmonėm, bet saugot kailį. tipo pasitikęį Dievu, bet vistiek prisirišt kupranugarį. Hm, pergyvenu, kad nepadovanojau jo vaikams Tomo Sawerio knygos, kurią pirkau, kad pasimokyčiau rumunų su mintim vėliau padovanot. Taip, gyvenimas tai kaip kokia Aikido Matte, , kur nebegali pasakyt, aš nežaidžiu. Viskas yra galimybė žaisti ir priklauso gi, ką mes iš situacijų padarom. O tai man atrodo labia priklauso nuo to, kokį tiklsą įsiprogramuoji galvon. Faktiškai šitoj kelionėj tai viskas žiauriai vyksta pagal norius. Net tai, kad dabar alia neplanuotai užsilaikiau Kraiovoj ir galiu sau rašyt yra tai, apie jau tyliai svajojau. Noriu betgi būt labiau atidi. Ir būtent to atidumo reik vėliau, bet neužtenka per plauką.
Varau per lygumas., ežeras didžiulis, betonuoti krantai, labai karšta, gal net ir tyliai niūrus kraštovaizdis kepinanti saulė, karvės laukuose, ir varganystės pėdsakai. Pervažiuoju tiltą per ežerą, kažkokia tarkovščina. Sveikinuos, buna ziua. Įprastas pokalbis, bet jis vis atsilieka. tada staiga matau kaip jis krenta ant gatvės, bandau važiuot, visa situacija primena kai važiavom su Rimu į Vengriją su Mitfahrzentrale į Budapeštą ir kažkas šovė į padangą, mes toliau važiuot, padanga degt. Pasirodo čia viena iš strategijų užpuldinėt. Tai dabar jau irgi taip galvoju, bandau važiuot, bet tada matau, kad bičas bandė nuimti gumą, kad paimtų tašę, neišlaikė lygsvaros matyt, nukrito, o guma įsivyniojo linksmai į dantračius. Viduj dėkoju Dievams, kad nenugriuvau pati, nes tada jau būtų baigta, laba lengva apvogt nugriuvusią turistę vidury kelio su savo manta.
Atsimenu kirminą pas Thomą vonioj, kurį mačiau prieš išvažiuojant. Hm, lyg ir netikiu tokiais ženklais, bet tiesiog tokio kirmino dar gyvenime nebuvau mačius, juolab vonioj. Nuotykių prognozė? Bet kuriuo atveju jie nesibaigia čia.
Jei man šiaip trūksta apsisprendimo, tai dabar smegenys visiškai šaltai kalkuliuoja. Reik kirpt gumą, ir varyt iš čia, kol ją išnarpliosiu, gali būt per vėlu. Dar pastebiu, kad padanga viena beveik nusileidus, kas reiškia, kad bet kada gali špikiai pareit. Bičas vėl grįžta kažkq kaime prišnekėjęs. Jam žiūriu į akis ir sakau, žėk, 10 metrų distanciją dabar laikyk. Simple, atsako jisai ir mano nuostabai palieka mane ramybėj. Kai laukiau auto Sibiu, kad atvežtų gal mano kelnes, prisikabino vaikas, kurio nepaveikė absoliučiai niekas., nei ignoras, nei lietuviškai griežtai pasakytas “atsiknisk”. Varau per kaimą, tada girdžiu kažkas rėkia – atvaro arklyzs, kariea ir bičas atsistojęs vežime su botagu. Pasižiūriu, kas yr už manęs toliau, bet nieko nėr, tada suprantu, kad ašin taikinys, vežiamas atlekia baisiniu greičiu, bandau galvot, kaip ten arkliai normaliai elgiasi su dviračiais. Nežinau, ar varovo, ar arklio dėka visas vežimas pasisuko staiga, jei būtų mašinos ratai tai kvyktų. Bičas dar rekia pavymui, o aš kiutinu toliau.
Taip, dabar sako mano šaltas protas, reikai ieškotis nakvynės, bo jei važiuosiu su nepripūsta padanga, špikiai luš, o jei liksiu čia pūst, tai liksiu tik su pompa. Baltas namas, Hm, galvoju, dar niekad nebandžiau nakvot pas žmones su bapkėm. Žmonių kieme nesimato. Po kiek laiko pasirodo baikšti išbalus mergelikė ir sako, reik paklaust vyro. Po dar kiek laiko atvaro vzras. Urad, sako rumunai, karočia urodas, išpampęs ir tokio nemalonaus buldogo akim. Pradeda tipo knistis – kur tu čia statysi? Keiksmažodžius skaitau tarp eiluči, Jeu reuj tay saygunim ją aą teigiau, varyk ų policiją, atsirado ėia. Tai palinkęjai chebrai sėkmės gyvenime ir isvariau. Nu ir ka cia parintis, galvoju, kas per arogancija iš mano pusės tikėtis, kad visi čia turi mane sutikti atvirom rankom. Nu, arogancija ar ne, vistik temsta, ir grynai fiziškai būtų gerai būt už kokios nors tvoros. Policiją pasilikau kaip paskutinį variantą. irgi per daug jais nepasitikėdama. Bet užtai klausiu bobulytės, sako ne, aš per toli gyvenu. Nu ir argumentai, galvoju žiūrėdama į savo kilometrų skaičiuotuvą. Rodo 2353 km. O ji šypsodamasi nukrypuoja tolyn maišu šieno ant galvos nešina. O, visai lyg ir simpatiškas namukas. Bet išlenda vyriškis toks, kad bet koks noras praeina ten nakvoj, ačęiu Dievui, jis apsimeta, kad nieko nesupranta. Tada, matau bobulytė semia vandenį iš šulinio. Dar 10 min ir bus visai tamsu. Klausiu. Sako, aš ne iš čia, čia gyvena mano sūnus. Einam klaust. Didžiulis kiemas ir dziadzka su šikniaus mačo šypsena. Ir klausia, rankom skeryčiodamas, unde unde, tipo kur tu nori miegot. Viskas aišku, nenori, padėkoju ir varau galvodama, kame reikalas. Ar čia man PMS? Ar čia viena tokia? Ar čia buvę blogų patirčių? Kažkaip šitoj kelionėj bandau sau viską aiškint klasikiniu kondicionavimu., kad viskas yra kokių nors patirčių išdava. Karoče, jau per tamsu važiuot, ir tamsoj už tvoros matau mažą raukšlėtą bobulytę. Ir jau šypsaus savo gražiausia šypsena. Kiemas prišiktas paukščių., pilnas grumstų ir man atrodo kaip rojus, o bubulytę kaip koks Dievas, kur nuspręs dabar mano likimą. Bobulytė mane sau ramiai įsileidžia, lyg būčiau kasdieninis reiškinys, ir vėl įsitikinu, kad paprasti žmonės, kur nturi ką prarast, viską pasiruošę duot.
Namas, matosi senovėj buvęs visai prašmatnus, su turkiškom kolonom, dabar apgriuvęs, bet užtai apkaišytas pelargonijom jogurto indeliuose.
(Dabar yr taip karšta, kai rašau, kad karts nuo karto reikia nusišluostyt prakaitą tarp pirštų.)
Jos dukra – gal kokių 60 metų, bet kažkaip jaunatviškai atrodo, tokia puošni, su auskarais, medalionu senovišku. irr kuria lauželį pašiūrėj. Kai norėjau ryt išvirt kavos, tai supratau, kad jos dujinės savo faktiškai nenaudoja, nes buvo apkrauta visokiais daiktais, viską darosi ant lauželio. Bet durka atrodo tokia nelinksama, lyg jai visiškai viskas vienodai rodytų, taip be emocijų. Vėliau išsiaiškinu, kad jos vineintelis vaikas mirę prieš 4 metus. Bobulytė , kurios akys tviska iš už 92 metų senumo odos raukšlių. sako, nu gi reik visad turėt du vaikus. Galvoju sau tyliai, kad gi ne visai viską gali kontroliuot, ir gerai taip. Ir kad viskas yr nei gera, nei bloga, kaip iš tos dainos. Bandau dar patamsy tvarkyt padangą, galvoj sukas dienos įvykiai, miegu kaip akmuo.
Ryte pagaliau lyja. Nusiunčiu Matukui spirakiuosna žinutę, kad siunčiu meilęs debesis ir jei lis, tai nuo manęs. Pūkas atrašo, kad Spirakiuos irgi pagaliau lyja. Gera.
Apie piet važiuoju. Sustoju besileidžiant į pakalnę. verduos valgyt, Pasiilgau vėl pabūt viena, vėl džiaugiuosi klajokliškumu, kad galima vis būti ten, kur gerai, nes visur yr gerai. O dabar tai vaizdas rojiškas. Baisiai skaniai pasidarau valgyt – avižiniai dribsniai, sojos dribsniai, pomidorai, paprika dovanota, indiškas padažas, žodžiu visiškas rojus. Kaip visad, taip ir dabar išsidedu daiktus taip, kad galėčiau reikalui esant greit susipakuoti. Kur buvęs, kur nebuvęs ir reikalas atsirado. Baltas DACIA pikapas sstoja, važiuoja atgal link manęs. Jau šypsosi, bičas, modernus toks visai netgi. tik dantys keli auksiniai tvyksi. Įprasta pokalbio pradžia, tik jis taip jau labai išraiškiai paklausė, ar galėtų su manim pasišnekėt. Kaipgi čia dabar nemandagiai elgsies, tai aš kaip ir sutrinku. Nu ir prasideda visoks artinimasisi, ce grumoasa ir griebia man už žandų, aš taip alia vyriškai į jį žiūriu ir sakau, kad aš labai vertinu distanciją, bet bandau neaštrint situacijos. Kažką mandagiai šnekučiuojamės. o aš tiri tiri, susidedu tuo tarpu mikliai ir nematomai daiktelius ir jau pasiruošiu važiuot, ir tada jis jau prisipažįsta, kad nori su manim miegot, bandau kategorišką veiksmingą melą sukurt, sakau, man patinka moterys, bet tai jis tik nušvito, dar labiau apsidžiaugė, sako, aš tau galiu viską su liežuviu padaryt. Tai aš jo grižtai ir klausiu, sakau, ar nori kavos – prieš tai buvo sakęs, kad negeria. Biški pasimetė, sako ne. Tai sakau, aš irgi nenoriu pasiūlymo ir nuskuodžiau nuo kalnelio. Siūlėsi jis mane pačioj pradžioj pikape pavežėt, tai j ei labai norėtų, galėtų mane lengvai prisivyt ir pridobt, bet aš jau kažkokiam kaime tarp žmonių.
Minu per karštį, dairaus, ar nėr kokio Magasin Mixt pakeliui., bet ne, pagaliau matau tokį, jau stosiu, bet oj, baltas DACIA pikapas. Nu lyg ir negali būti tas, nes neaplenkė, bet vistiek čia nestoju. Va štai tau ir klasikinio kondicionavimo pavyzdys.
Kalneliai. Čia visiškai kitas peizažas, nei Transilvanijoj. Lygumos be medžių ir kalvelės. Stumiu. Prisišvartuoja musė. Nuveju. Grįžta dešimt. Galiausiai stumiu dviratį į kalną, kurio žemėlapy visai neprognozavau ir planavau lėkt 20 km per valandą, apsupta zvimbiančių musių debesies, taip kaip esu mačius karves, ir nors nepavydžiu jų likimo, tai dabar mielai turėčiau bent uodegą iš karviško gyvenimo. Prakaitas žliaugia, stumiu ir bandau nekvėpuot, kad neįkvėpčiau į plaučius, kartias nepasiseka, tai sustoju, kol atsikosėju. Pravažiuoja čigonai veežme vaikydami muses šakom ir kalbina mane, neatsakau, nes neptratus dar prie proteinų šitoj formoj, tik bijau, kad neįsižeistų ir galvon neduotų.
Štai tau ir laiko kuponas, kaip is 15 min gali pasidaryti amžinybe. Panasiai buvo ir mažam keliuke i Tsiganesti ir Suici. Jau visi sakė pakelėj, kad ten negalima pravažiuoti, Bet tai nebūčiau aš užsispyrus Taunytė, kad nevažiuočiau BŪTENT ten. Supratau, ką reiškia važiuot 10 cm per 5min. Tai kai užvažiavau per tą moliną akmenuotą Gedimino kalno statumo kalniuką kelių dešimčių metrų, tai triukfavau daugiau nei po Karpatų viršūnių.
Važiuoju karšty per tuos kaimus ir tokie keisti tipažai išnyra, lyg būčiau kokiuose viduramžiuose. Sukrypusios kaip kokie susirangę medžiai bobulytės su seniai per dideliais joms raginiais akiniais, diedai perkarusiais plikais pilvais kažką bespjaudą pakelėse. ryškios spalvos, taip turėtų viskas atrodyt prisirijus kokios nors chemijos, žvirblių, kačių ir šunų paplotėliai ant asfalto kepa. ir toks jausmas, kad tuoj irgi prilipsiu prie asfalto, nes aplink padangas tuoj viso pasaulio keliai apsirangys ir nebebus tada jau kur važiuot, Tada staiga prisvilusios kavos kvapas, vėl gūsis dvėselienos, tada nupjautos žolės kvapas, violetinės namukų sienos su žaliais vynuogių vijokliais, raštai skirtingiausi bobučių chalaltų.
Klausiau kažkur, ar Rumunijoj dar kas dainuoja liaudiškas dainas. Sako, ne, nelaai. Gridžiu tolumoj groja. Privažiuoju. Vestuvės. žmonės šoka vidury kelio, mašinos pypsi, jaunas čigoniukas ant sintezyzerio ritmą greitai maigo umpa umpa umpa umpa, jauna mergelikė pensinykės balsu rumuniškai traukia, man vistiek gražu. Sustoju, žiūriu į žmones, Krajovos jau nebepasieksiu, nors liko nedaug, bet jau temsta. Gal ir gerai, gal čia kažkur pavyks pasilikti. Bet bobutės ragina mane, kad važiuočiau. Ką jos sau galvoja, nežianu, gal kad aš viešbuty nakvoju? Bet lyg ir išaiškinau, kad nakvoju paprastai lauke, palapinėj. Klausau jų kaip paklusni anūkė ir pėdinu toliau.
Baisiai užsinorėjau alaus. Nu lyg nėščia būčiau. Sustoju prie parduotuvėlės, rizikuosiu, kažkaip atsiras gal kas, pavies, Padruotuvėlės šeiminykė irgi lauke, iš tų kur visai verčiasi su bapkėm. Klausia, kur nakvosiu. Sakau, kdar nežinau. Bet nekviečia. Jų dukra, 12 metų tyliai kalbina mamą, kad galėčiau pas juos, bet mama atsako jai, kad aš važiuosiu miestan, lyg būčiau neįgali ir nieko nesuprasčiau. Man belika apsimest, kad taip ir yra, kaip pagal tuos budistus, kur sako, kad jei tavy mato vagį, tai ir būk vagis, Padovanojau mergaitei Tomą Sawerį ir nupėdinu. Nu jau ne, naktį įkalus alaus su dvyrka į Kraiovą gal nereikia. Dabar suprantu, kad mane vos ne į mirtį siuntė. Užklabinu pakelėj moteriškę ir vėl paprastų žmonių paprastumas valdo, miegu sode, šunys pešasi, bet jau toks lengvumas ir išganingumas, kad uj, ypač dar alaus įkalus kiek. Kitą rytą apkrauta adventistų religinėm knygomis ir sūriais išraunu į Craoiovą.
Pagal žemėlapį sprendžiu, lyg būčiau kokia iš delno burianti čigonė, kad miestas pakrašty jau bus kaip kokia Naujoji Akmenė, socialinęs problemos. Hm. Miestai mane knisa, bet taip reiktų to dvyrkos įrankio. Tada dar žemėlapio. Planuoju porą valandikių čia likti ir po tp rauti toliau. Bet viskas keičias.
Nerandu dvyrkos pardės. Kely klausiau, sakė prie turgaus yra daug. Tai ir sukuos tenais. Aklas diedukas groja smuiku. Linksia, lzg turetu visus pasaulio turtus. Šalia kioskas leižia tuts tuts muziką, Filmuoju. Blyn, aš turguj.o jau styrau kaip Pilypas iš kanapių. Bet viską laikau kontrolėj. Iš kitos pusės grįžtu į turgų. Visi žiūri. Jaučiuosi lyg pagautas šermuonėlis. bet ner daug žmonių, pirmadienio rytas, Ledai. Vienoj kišenėj kamera, kitoj piniginė, oj bet piniginę dvyrkos tašėj. Traukiu ją ir pastebiu, kad kameros likęs tik futliaras. Tyla. dairaus. Ledų pardavėja krato galvą, kad nieko nematė. Jei panikuosiu, tai dar gal ir viską kitką prarasiu. Lėtai apsisuku su dvyrka, visi žiūri į mane, visi matė, bet nieks nieko. Tada seniukas klausia manęs, ar pavogė telefoną. sakau kamerą, tada lyg lydekai paliepus man panorėjus atsiranda poliicinikai, kuriu nė nebūčiau ieškojus turbūt. Susidaro įspūdis, kad jiem rūpi beveik daugiau, nei man. Išvažiavau su mintim, kad viską prarasiu po savaitės, tai tik džiaugiuos, kad jau net šešios praėjo ir ne viską praradau. Nors be kameros tai žiauriai lievai. Nuo dabar įsijungia James Bondo muzika, ir viskas vyksta pagreitintai. Laukiu policininkų. Pasas. Žmonės Žmonės žiūri, kaip atrodė? Aiškinu. Policijos mašina. Sugrūda mane su visu dviračiu. Nėr langų. Bandau jaust, kur vež, kaip pratyba rimtam atvejui. Policijos patatas. Rašom deklaraciją. Aš jau pripratus prie šitų procedūrų iš dviračio vagysčių Lietuvoje. Laukiu lauke, Daraus salotas. Atrakcionas visiems darbuotojams, sklinda gandas apie stebuklingą lietuvaitę, kur moka rumuniškai. Visi policininkai žiauriai malonūs. Sutariam, kad dar lieku dieną Craiovoj. Kur? Hm, varau į kažkokį baseiną už miesto. Šūdas, milijonas laiptų ir labai nesimpatiška. Grįžtu į miestą. Kalbinu žmones, aiškinu, kad renku medžiagą apie gerus čigonų pavyzdžius. kad veikiu dėl čigonų teisių. Atvaro moteriškė, sako, varyk į televiziją. Aš kaip žmogus jau buvau galvojus, kad reiktų pasinaudoti masinės informacijos priemonėm ir paskleist savo mitnis. bet vis matydavau tik ženklus Radio maria, tai galvojau , kad gal netinka, tai taip ir nužsukau. Bet va tik užsinorėk ko nors ir štai ir atsiras proga. Arvarau šiaip ne taipsuradus televiziją, iškart kepam reportažą, su prašymu radusiem kamerą. Nakvoju kieme. Šoferiai ir budėtojai yra jėga. Moterys žurnalistės tai vištos, kažkoks kvailas konkurencijos jausmas.
Ryte noriu varyt į targ. Kur čigonai daiktus parduoda, vogtus, nevogtus. Pasiimu šio bei to, telefono ne, šoferis išaiškino, kaip apsirengt sijonas, plaukus reik sutvarkyt.
Rūbų krūvos, maitinačios moterys, palaimingas turgaus šešėlis, tuneliai tarp kabančių vakarietiškų dėvėtų rūbų. plasmasiniai kavos puodeliai. girdžiu vis mishto mishto, gerai reiškia čigoniškai,. Apeinu viską ir įisdrąsinu kalbint. Man jos visos gražios, čigonės moterys. Sakau, kad man rūpi vyrų ir moterų lygybė. Malvina, žiauriai graži 14 metė, už poros metų ją ištekins. Klausiu, ką mano apie tai, kad vyrai gali turėti daug moterų meilužių, o moterys ne. Vyrai juokias, jiems gerai. Pasakoju, kad man rūpi lygybė ir teisybė, nesvarbu kokia tauta. Moksliškai tai vadintųsi aktyvinanti apklausa. Jau jei dabar visas turgus apie moterų teises disktuoja, tai matyt kai ir išeisiu dar šnekės.
Pagaliau surandu chebrą, kuri parduoda vogtus telefonus. Kažkaip po Lietuvos patirčių tai jaučiuos mažumėlę apsitrynus ir drįstu leistis į kalbas. Taip ir taip, pavogė kamerą, gal galit padėt. Kabinam vieni kitiems makaronus. Lorenzo, baltais batais ir baltais marškiniais, kaip koks kritęs turgun angelas man aiškina, kaip jis buvo Vilniuj, klausiu, kur tiksliai. tai išaiškina, kur metro ir kur indai ir marokiečiai gyvena. Tai net linksma pasidaro. Vaidinam toliau rimtą pokalbį. Jo jo, galiu rast, duok telefoną. Paskui klausiu, tai gal gali tam draugui pasukt, tai ne, neturiu kredito. Karočia nelabai profesionalus sakyčiau, bet ačiū dievui, nes su profais jaučiu neturėčiau jokio šanso.
Reik grįžt televizijon, bo telefoną palikau. Gal vistik policija skambino. Išeidama dar kelis kartus praeinu pro turgaus vartus pasižiūrėt, kaip chebra žvengia. Susinepatogina, nes pamato, kad matau. Karštis baisus. Nusprendžiu imt taksą, nes neįmanoma eit. Klausiu kiek? 4 Ron. Važiuojam. Paprastai kalbinu taksistus, bet šį kart susilaikau, bo jau jėgų trūksta. Galiausiai jis klausia, ar aš iš Moldovos, sakau ne, iš Lietuvos. Frumoas Lituania, si tu frumouas. Išlipant dar čiumpa už kojos, reik sugebėjimų, nes sėdėjau gale, kelia sijoną ir vis karotja, kad frumoas. Ne, nu viršūnė. Sakau jam, ramiakas, davai nepradadam, jis mishto mishto.
Išlipu, susirandu telefą. 9 praleisti skambučiai. Visiškai nesitikėjau nieko girdėti iš policijos. Jie atvažiuoja. Sugavo vagis. Šakės, negaliu patikėt. Važiuojam. Mašinoj kriminalistas man aiškina, kur ir kaip aš ką mačiau. Biški kitaip negu aš išikrųjų mačiau, bet tai blyn, ledų pardavėja taip papasakojo. Karočia, taip aš nemačiau, bet sakau, kad taip. Nu ir prasideda. Jie sako ne, mes sakom, kad taip. Nu ir prasideda. Bandom sutart kompromisą, kad atiduotų kamerą ir juos paliekam ramybėj. Esu gerokai nustebinta policininkų noru man padėt, ir dar labiau jų humanišku elgesiu su tipo vagim. Kažkaip visi sėdim vienam kambary, visi su skirtingais vaidmenim ir varom šitą žaidimą. Až jiem aižkinu, kad bandau surinkti medžiagą, o fotikas mano instrumentas. Jie sprziojais, kadn ne jie, gal ne jie, blzn, bet varom toliau, tikiu m kda jie geri aktoriai. Kažkaip tas pavykęs griežtumas, kai pirmom dienom Rumunijoj bandė apvogti ir atgavau savo įrankį, duoda vilties, kad ir čia viskas išaiškės.
Lieku vėl nakvoti televizijos kieme. Maine reiškia rytoj, tęsiam apklausas, policija atvažiuos manęs pasiimti. Nu nieko sau, kas per pastangos. Šiandien turėjo rodyt programą su manim, nežinau, ar įdėjo kurnors, kad aš už čigonų teises. Net nenoriu tikslaii žinoti, kad nesusinervuočiau.
Vakar baisiai mielas šoferis Vali čia mane šefavo, nupirko sausainių, bandelių. Sakė, kad čia tokia tradicija, mirusių atminimui, nupirkti kam nors valgzti. Žiauriai kietai man tai atrodo. Šiandien kitas budintis, toks tipo elegantiškas ir mandagus, bet nori daug kalbėtis, o aš noriu rašyti. Nu bet linksmai dar apšnekam visas problemikes. Pasirodo vakar ėjau pasivaikščioti pavijngam rajone, kuris yra grynai čia greta.
Bet ėjau be absoliučiai nieko. Sako, kad čia užmušinėja žmones. Kitas policininkas išaiškino, kad čia vienas čigonas yra pavojinga, du jau grėsmė, o trys tai kaip atominė bomba, kad yr žiauriai pavojing, žiaurūs ir be jokių skrupulų. Bet tokie yra ne tik čigonai. Dar sykį aptariam, kad čia yra žiauri skurdo problema. kad Ceauceascu laiku čigonams buvo privalu į mokyklą, o dabar ir vėl daug beraščių.
Kamera neatsirado, butu per juokinga jei butu atsiradus, varau i Bulgarija. Gerai, nebegaliu mieste, aina sau.
