Sau niuniuoju vaziuodama – spiat ustalyje furisty, knizki spiat, tiriririri. Kai dviaukstis namas pralekia pro tave 100 km greiciu, tai nemiela oj ne, ypac jei sedi ant dviracio. Nieko, kai mano lopsine neveikia, isigudrinau vaziuot faktiskai per pati viduri, kad jau kai nori lenkt mane, tai anie turi faktiskai sustoti. Dargi stebuklus daro veliava sonu ikista. Va, pagaliau galiu pozityviai galvoti apie tai, kad mano draugai meninykai vistik nepadare man jokios veliavos, shame on you, bet privalumai tikrai yra, fabrikine veliava yra oranzine ir bado akis furistam tolka tak. Nu ir siaip, vejo pasipriesinimas mazesnis, zodziu labai gerai tvarkomes dabar jau.

O isvaziavimas buvo tox. Atia, sakau. Taip viskas kasdieniskai gerai vyksta. O, dar Nindze, Gintare, Erte ir Audrius palydi, pravaziavom Gedo prospektu kaip kokia Lietuvos delegacija Liublino unijos pasirasyti. Dabar esu nuo Liublino koki 80 km, tai turiu pasakyt, kad ilgas kelias buvo jiems anuomet nujot iki to Liublino poperiu pasirasinet. Ir dar be asfalto ir shimano detaliu.  

Isvaziuojant i Kauno plenta tai jau taip visi lenke, o as dar neigudusiai savo dvirka motociklo sunkumo bevairuojanti, galvojau, kad jei zuciau cia, tai butu labai geras scenarijus vienos minutes filmui kokiam.

Trakai. Turbut vienintele vieta Lietuvoj, kur galima valgyti vegetariskus kibinus. Padegustuoju. Isvaziuodama matau and pardes didziuli grafiti uzrasa "noriu gyventi". Ant plento link aukstadvario skuba viksras,didelis didelis, delno dydzio. As neuzvaziavau, bet  atvaziuoja fura is priekio….  Pagalvojau, kad kazkas Trakuose gina vikrsru teises.  

O siaip, jei nebuciau vegetare, galeciau degustuoti visokiom ivairenybem: svieziai partrenkti eziai, sunys, kates, lapes, pauksciai. nors skura nudirt pasimokint galeciau. bet skubu dabar i pasauli, nesinori uzsilaikyt ir po savaites rasyt i bloga, kad mokinaus skura dirt prie aukstadvario. Lenkijoj matyt ir didesnio grobiu bus, zmoniu, elniu.

Aukstadvaris tai yra aukstai. Jau po jo tai man rodos kad vis eina ir eina tas pasaulis zemyn. Matyt kad yra apvalas. Altimetra ignoruoju. Smagiau manyt, kad reik vaziuot tik zemyn.

Lenkijoj nakvoju pas tokius zmones kieme. Siaip tai nakvoju bet kur, pasiklausiu, ar galiu salia kokios trobos pasistatyt savo nama ir statau. Tai va tie zmones sake, kad ir brolis ir kaimynas umarli w upadku. Tipo uzmuse keliu einant furistai. As sakau, kas dar valgot koki jogurta ar dar koki slamsta is toli, tai zinokit kad furom juos veza, ne kitaip. 

O jau kryziu cia tai kai pas mus supermarketu, daug. Sanktuariumas po sanktuariumo. Reklama – sventas vanduo uz keturiu kilometru. Nors pas mus tai tiesiai Maksimoj jauciu sventa vandeni galima pirkt, nes rozanciu tai esu macius. 

Sveikintis ne visai cia linke, kaip pradzioj galvojau. Tai su visokiais girtuokliais pakelese bendrauju. Vienas, prie Bohoniku, kur totoriai gyvena ir savo meceta turi, vaziuoja salia manes ir kalbina. Pasakoju jam apie kelione, viska. Tai sako, gal cia tave vietoj zgwaltowac? Tipo isprievartaut. Apsimetu, kad nesuprantu, sakau, zinot, jau primirsau lenkiskai. Nu, sako, tai ka vyra ir moteris daro lovoj. Vos nepradejau juoktis, nes kaip ir nieko toks meiles supratimas. Sakau, ziuriu, kad cia linksmas kaimas, visi bairius kietus skaldo. O tai ka, tu sautuva turi, klausia anas. Sakau, tai gi matot, kad varau pasiruosus, ir kaip dzine is butelio nusisypsojau anam. Nu tai va pasijuokem mudu ir issiskyrem prie sekancios sankryzos. Nors ir toliau vaziuojant ziurint i zmones pakelese susidare ispudis, kad tik tokios panasios konversacijos ir gautusi.  

Skaiciais – 7 dienos, 600 km, temperatura 6 ryto palapinej 30 C. 

Mieliausias dalykas – grietininiai ledai vis kokiam miestely ar vis koks pasitaikantis ezerelis (hm, kurio jau seniai nebuvo, tikiuos vakare numint jau iki kokio).  

Matom, ko nera Lietuvoj – kredito unijos, kooperatyviniai bankai, apie kuriuos dar parasysiu veliau.