2006-05.18
Tai gal jau šiandien prasidėjo dviračio kelionė? – klausia kriminalistas. Štai tau ir cikliskumas, galvoju, pries du metus, kai atvažiavau, pavogė dviratį. O dabar va ruošiuos išvažiuot. Kaip dora Lietuvos pilietė, sakau eisiu, pagal taisykles išsiregistruosiu. Užeinu į poskyrį. Sakau, išvykstu. Pildykit. Numatomoji gyvenamoji vieta. Sakau, nenumatau nieko. Rašykit bet kokią šalį. Bet tada, sakau nenoriu pasirašyti. Aš nenumatau šalies, numatau, kad būsiu pasauly. Hm, programeriai, ar kas duombazėj nenumatė atvejo, kad žmogus gali nenumatyti gyvenamosios vietos. Mano gyvenamoji vieta yra ten, kur rakinu dviratį. Sistemai ir darbuotojoms tuoj ivarysiu trumpa sujungima su savo nenumatytais atvejais. Nu bet ką jau čia, vis dėl tos tiesos išsikalinėju. Du metus kaip nieko planavau savo dviračio kelionę po pasaulį. Negi geriau likti ir parduoti dūšią kokiai korporacijai? Sėdėt biuruose? Kalti bapkes? Ar daktaratą smirstant bibliotekose rašyt? Dviratis suruoštas, dvasia ir, žemėlapiai ir atsarginės detalės, viskas yra. Dar kelios savaitės, belieka atlikt kelis popieristinius salto ir tada jau raunu. Va kitą savaitę atvažiuos porelė, kur irgi keliauja taip, tai bus įdomu išgirst. Išeinu iš poskyrio, nusileidžiu laiptais. Ir nebesileidžiu, bo pajudėt negaliu.
Dviračio nėr.
Kaip ir nieko naujo, bet taip labai labai nelaiku. Juk tik ką deklaravau savo gyvenamą vietą kaip niekur. Juk sakiau, kad gyvenu, ten kur dviratis mano rakinamas. Įsijungė protas. Policijos numerio nežinau. Skambinu į 118. Aha, dabar jau pajudėjau vienu žingsniu. Nusiteikus, kad iš policijos nieko neverta laukt, skambyju, sakau taip ir taip, brangus dviratis, tik ką pavogtas, gal vistik galima kažką padaryt, norėjau Lietuvos vardą garsint aplink pasaulį važinėdama. Koks adresas? Namo numerio nėr. Nei gatvės. Sakau, policijos pasų poskyris trečias, daugiau nieko neparašyta. Sėdi bobulytė kitoj gatvės pusėj. Klausiu. Sako, mačiau, į tą pusę. Bėgu. Kiemai. Klausiu. Nežinom. Troškina. Geriu. Kiemas. Laiptai. Skladukai, skladukai, sandėliukai, spynos, dykumos, kupranugariai. Hm. Kiemas. Du bičeliai. Klausiu, gal matėt. Eina čia dažnai, link Rasų viską neša. Sakau, paieškokit, atsilyginsiu. Skambina policija. Patruliai laukia. Ačiū.
Jėzau, su tais patruliais tai neduok dieve, jaučiu sugaišiu tik laiką. Įsėdu. Mašina, uniformos. Nu juokinga, kur su tokiais plėšikus gaudyt, nu niekaip. Veža. Sakau, kur važiuojat, aš čia jau patyrinejau, čia yra kas žino. Rado čia tokį dviratį. Sakau, tai kokį, gal visai ne mano, nenuvežkit čia per toli, nes sakau pėdos atšals. Tie per daug nešneka, dirba tipo. Veža. Aš nevilty. Nei tai šokt iš tos mašinos, biški be ryšio kaip ir būtų. Važiuojam Liepkalnio gatve, priveža ir ….
Taip. Yra. Bingo. Netikiu. Amen. Žodžių nėr. Du bičeliai jauni su antrankiais. O aplink tipo kriminalistai, tokie patys kaip kriminalai atrodo, tuts tuts, golfas, aptamsinti stiklai, šakės, netikiu, as juos myliu visus, beveik puolu atsiprašinėt tų mano plėšikų, kad čia taip kvailai gavos, kad juos pagavo, žodžiu, tiesiog nesitveriu.
Nu ką, o pareiškimą tai vistiek reiks surašyt. Sėskit, važiuojam į komisariatą. Atvažiuojam faktiškai prie namų. Mindaugo policijos komisariatas. Dviratis ir plėšikai atvažiavo su kita mašina. Sėskit čia. Ne, čia, koridoriuj. Chebra zvimbia, gyvenimas verda.
Mano kriminalistai rūko. Sakau, man jūs dabar atrodot, lyg su sparnais būtumet. Šypsos šonu. Bandau šnekint, bet atrodo nešnekumas jųjų profesionalus ir tiek. Marekas ir Aleksas. Zaibys bičai. Įtikėjau per juos vėl į policiją. Ir net į Lietuvą gal biškelį. Bet tik gal biškelį. Laukiu, kol pakvies ten pildyt ko tai. Ir galvoju, kad vistik gliukas, kad sapnavau sapną, kad mane visiskai apvogė. Dar pasitikrinau, ar pervesti pinigai apsaugos kompanijai. Vakar gi irgi bandė vogti prie planetariumo. Galvoju, a, gal dėl to. Bet kaip ir toks sapnas pobūdžio perspėjančiojo. Matau savo plėšikus. Nufotografavo juos. Jauni bičeliai. Tuts tuts tokie, kur vėliau smailais batais vaikščiotų. Klausiu, koks vardas. Pavelas. Iš kur? Is Naujininkų. Tai sakau, naujanski volk esi, ne? Pirma sykį? Aha.
Kas nori, tas susiranda darbo. Jau ne pirmą sykį šiandien įstaigėlėse girdžiu. Ech, nieko jie nesupranta.
Taip ir susitūsinom su Sieru ir Pavelu.
2006-05.18
Tai gal jau siandien prasidejo dviracio kelione? – klausia kriminalistas.
Stai tau ir cikliskumas, galvoju, pries du metus, kai atvaziavau, pavoge dvirati. O dabar va ruosiuos isvaziuot.
Kaip dora Lietuvos piliete sakau eisiu pagal taisykles issiregistuosiu. Uzeinu i poskyri. Sakau, isvykstu. Pildykit. Numatomoji gyvenamoji vieta. Sakau, nenumatau nieko. Rasykit bet kokia sali. Bet tada, sakau nenoriu pasirasyti. As nenumatau salies, numatau, kad busiu pasauli. Hm, programeriai ar kas duombazej nenumate atvejo, kad zmogus gali nenumatyti gyvenamosios vietos. Mano gyvenamoji vieta yra ten, kur rakinu dvirati. Sistemai ir darbuotojoms tuoj ivarysiu trumpa sujungima su savo nenumatytais atvejais. Nu bet ka jau cia, vis del tos tiesos issikalineju.
Du metus kaip nieko planavau savo dviracio kelione po pasauli. Negi geriau likti ir parduoti dusia kokia korporacijai? Sedet biuruose? Kalti bapkes? Ar daktarata smirstant bibliotekose rasyt? Dviratis suruostas, dvasia ir, zemelapiai ir atsargines detales, viskas yra. Dar kelios savaites, belieka atlikt kelis popieristinius salto ir tada jau raunu. Va kita savaite atvaziuos porele, kur irgi keliauja taip, tai bus idomu isgirst.
Iseinu is poskyrio, nusileidziu laiptais. Ir nebesileidziu, bo pajudet negaliu. Dviracio ner. Kaip ir nieko naujo, bet taip labai labai nelaiku, juk tik ka deklaravau savo gyvenama vieta kaip niekur. Juk sakiau, kad gyvenu, ten kur dviratis mano rakinamas.
Isijunge protas. Policijos numerio nezinau. Skambinu i 118. Aha, dabar jau pajudejau vienu zingsniu. Nusiteikus, kad is policijos nieko neverta laukt, skambyju, sakau taip ir taip, brangus dviratis, tik ka pavogtas, gal vistik galima kazka padaryt, norejau lietuvos varda garsint aplink pasauli vazinedama. Koks adresas? Namo numerio ner. Nei gatves. Sakau policijos pasu poskyris trecias, daugiau nieko neparasyta.
Sedi bobulyte kitoj gatves pusej. Klausiu. Sako, maciau, i ta puse. Begu. Kiemai. Klausiu. Nezinom. Troskina. Geriu. Kiemas. Laiptai. Skladukai, skladukai, sandeliukai, spynos. Hm. Kiemas. Du biceliai. Klausiu, gal matet. Eina cia daznai, link Rasu viska nesa. Sakau, paieskokit, atsilyginsiu.
Skambina policija. Patruliai laukia. Aciu. Jezau, su tais patruliais tai neduok dieve, jauciu sugaisiu laika. Isedu. Masina, uniformos. Nu juokinga, kur su tokiais plesikus gaudyt, nu niekaip. Veza. Sakau, kur vaziuojat, as cia jau patyrinejau, cia yra kas zino. Rado cia toki dvirati. Sakau tai koki, gal visai ne mano, nenuvezkit cia per toli, nes sakau pedos atsals. Tie per daug nesneka, dirba tipo. Veza. As nevilty, nei tai sokt is tos masinos, biski be rysio kaip ir butu.
Vaziuojam Liepkalnio gatve, priveza ir …. Taip. Yra. Bingo. Netikiu. Amen. Zodziu ner.
Du biceliai jauni su antrankiais. O aplink tipo kriminalistai, tokie patys kaip kriminalai atrodo, tuts tuts, golfas, aptamsinti stiklai, sakes, netikiu, as juos myliu visus, beveik puolu atsiprasinet tu mano plesiku, kad cia taip kvailai gavos, kad juos pagavo, zodziu, tiesiog nesitveriu.
Nu ka, o pareiskima tai vistiek reiks surasyt. Seskit, vaziuojam i komisariata.
adresas
batarke
Pareiskimas
Atvaziuojam faktiskai prie namu. Mindaugo policijos komisariatas. Dviratis ir plesikai atvaziavo su kita masina. Seskit cia. Ne, cia, koridoriuj. Chebra zvimbia, gyvenimas verda. Mano kriminalistai ruko. Sakau, man jus dabar atrodot, lyg su sparnais butumet. Sypsos sonu. Bandau snekint, bet atrodo nesnekumas juju profesionalus ir tiek. Marekas ir Aleksas. Zaibys bicai. Itikejau per juos vel i policija. Ir net i Lietuva gal biskeli. Bet tik gal biskeli.
Laukiu, kol pakvies ten pildyt ko tai. Ir galvoju, kad vistik gliukas, kad sapnavau sapna, kad mane visiskai apvoge. Dar pasitikrinau, ar pervesti pinigai apsaugos kompanijai. Vakar gi irgi bande vogti prie planetariumo. Galvoju, a, gel to. Bet kaip ir toks sapnas pobudzio perspejanciojo.
Matau savo plesikus. Nufotografavo juos. Jauni biceliai. Tuts tuts tokie, kur veliau smailais batais vaiksciotu. Klausiu, koks vardas. Pavelas. Is kur? Is naujininku. Tai sakau, naujanski volk esi, ne? Pirma syki? Aha.
Jei noretu, visi galetu rasti darbo. Siandien jau ne pirma syki ta girdziu.
