http://www.atgimimas.lt/articles.php?id=1150385158
Po pasaulį – ne lėktuvu, bet dviračiu
Buvęs prezidentas Rolandas Paksas pasaulį apskris lėktuvu, o energija spinduliuojanti CandyCactus. Žemės
rutulį išmals dviračiu. Su ekologiją tausojančia didžiulių siekių mergina kalbasi Indrė Kleinaitė.
CandyCactus, arba Evelina Taunytė, yra aktyvistė, muzikantė, menininkė, komunikacijos meistrė. Susipažinau su ja per jos surengtą viešą pokalbį kino teatre „Lietuva“. Ten ji būrė žmones diskusijai dėl viešųjų erdvių išsaugojimo. Su Evelina kalbamės kelios dienos prieš jos išvykimą dviračiu po pasaulį Vilniaus „Cafe Vienna“ kavinėje.
– Evelina, tave labai sunku būtų įsprausti į tradicinius apibūdinimo rėmus. Savo tinklalapyje tu rašai, jog esi atitrūkusi nuo tokių sampratų kaip tauta, šeima, religija, gyvenamoji vieta. Vis dėlto tu gimei Lietuvoje, turi pavardę, kuri tave sieja su šeima, tau rūpi dvasingumas ir tu kasnakt kažkur padedi galvą eidama miegoti. Kaip tu pati suvoki save ir savo gyvenimą?
– Pirmiausiai jaučiuosi pasaulio žmogumi. Jei galvoju apie visuomenines problemas, tai pirmenybę teikiu globaliems reikalams. Esu gyvenusi daug kur, kalbu daug kalbų ir kaip namuose galiu jaustis bet kur. Save galiu išreikšti įvairiomis kalbomis tiek semantine, tiek emocine prasme, dėl to ir netapatinu savęs su viena apibrėžta geografine vieta, nes žinau, kad visur galiu jaustis kaip namuose, o tas jausmas priklauso nuo sutiktų žmonių. Po daug metų grįžusi į Lietuvą jaučiuosi namuose ir čia, nes sutikau neįtikėtinai puikių žmonių, tačiau gyvenimas Lietuvoje man buvo nemažas emocinis iššūkis. Bet šiaip aš – visiška klajoklė. Tai suvokiu ne kaip neigiamą dalyką, bet kaip labai teigiamą ir provokuojantį būdą gyventi ir sau, ir kitiems.
– Kalbi apie emocinius iššūkius Lietuvoje. Ką turi galvoje?
– Pastaruosius dvejus metus praleidau Lietuvoje ir įsitikinau, kad daug kas stringa dėl žmonių nesugebėjimo bendrauti. Čia, pavyzdžiui, vis dar nėra įprasta teikti atgalinį ryšį. Nors to žūtbūtinai reikia, kad remtume, skatintume ir palaikytume vieni kitus. Daug kas linkę suversti kaltę faktui, kad yra mažai lėšų visuomeniškai veikti, bet bijau, kad net jei jų Lietuvoje ir būtų pakankamai, dėl bendravimo kokybės daug kas vyktų labai ribotai. Apie bendravimą kalbu tiek tarpasmeniniu, tiek tarpinstituciniu lygmeniu.
– Kokia tavo gyvenimo filosofija? Kokiomis vertybinėmis gairėmis vadovaujiesi?
– Man gyvenimas yra puikus žaidimas, kuriame galima stebinti vieni kitus – atnešti medaus ar iškrėsti kokį kitą gėrį. Apmaudu pasidaro, kai daug kas jį pradeda žaisti perdėtai rimtai. Užsikrauna mokslais, darbais, kreditais ir šitaip pateisina, kad nebeturi laiko nei sau, nei kitiems. Nenuostabu, kad korporacijos įgauna vis daugiau įtakos ir vadinamajai pilietinei visuomenei nelieka palankios terpės.
– Suplanuotame gyvenime, kur žmonės perkasi kalendorius dvejus metus į priekį, vyksta palyginti mažai netikėtumų. Dėl to daug kam gyvenimas darosi nuobodus ir norisi tada arba skristi atostogauti toli toli, arba žaisti vaizdo žaidimus.
– Man atrodo, kad net ir politine prasme visos pusės laikosi savo pozicijų, dėl to niekas nesikeičia iš esmės. Esama protu beveik nesuvokiamos ekonominės disproporcijos tarp Šiaurės ir Pietų pusrutulio, tarp kaimo ir miesto, tarp tų, kurie gali savo darbą paversti į monetas, ir tų, kurie dirba darbus, kurie neatsispindi ekonomikoje. Man labai nuoširdžiai rūpi visokios mažos ir didelės neteisybės.
Išjudėjimas iš status quo gali vykti tik naujais būdais. Seno kirpimo revoliucijos jau atgyveno. Dabar gali paveikti tik tai, kas yra po kodiniu pavadinimu „NETIKĖTAI“. Ir tai nėra mano mintis – konstruktyvistai ir sisteminio mąstymo pionieriai tai seniai yra įvardiję.
– Satishas Kumaras, iš Indijos kilęs aktyvistas, keliavo pėsčias po pasaulį kovodamas už taiką ir protestuodamas prieš atominės bombos vystymą. Kaip tau gimė ši idėja ir ką tu ja nori pasakyti? Kodėl sugalvojai leistis į kelionę po pasaulį?
– Noriu būti kuo daugiau lauke, judėti, matyti naujas vietas, gyventi teršdama minimaliai, sutikti kitaip galvojančius žmones, noriu ir mažumėlę adrenalino.
Keliavimas vyksta susiduriant su visiškai kitomis gyvenimo realybėmis, atrandant jas čia pat, kur nors šalia, nekeičiant geografinės erdvės. Šią žiemą kelis mėnesius gyvenau kaime. Pjoviau malkas ir kūrenau krosnį. Man tai buvo didelė kelionė, mokiausi patirti paprastą gyvenimą.
Žmonės, kuriuos sutikau kaime, yra tikri kasdienybės magai ir išmintingos raganos, iš jų labai daug ko galima išmokti. Protas gal ir glūdi knygose, bet išmintis – tai žmonės ir patirtis. Savo kelionėje žadu vengti didelių miestų ir turistinių vietų, nes visur tie miestai labai panašūs.
Keliauju dėl visokių priežasčių. Viena iš jų – noriu mokytis. Rašydama daktaratą Europoje ištirčiau tik tai, ką apčiuopiame savo vakarietiškoje realybėje ir mąstysenoje.
Viską, ką esu naudinga išmokusi, išmokau ne universitetuose, bet bendraudama su žmonėmis ir iš savo tiesioginės patirties. Nusprendžiau mokytis iš patirties ir toliau.
Man yra svarbu gyventi taip, kaip manau, kad yra teisinga. Kai dirbau pagal įvairius tarptautinius projektus, teko daug skraidyti lėktuvu. Jei man svarbu, kad kiti gyventų teršdami mažiau, turėčiau pirmiausiai taip pati gyventi.
Dėl mūsų šitų tariamų neišvengiamybių – skraidymo lėktuvais, važinėjimo mašinomis ir kitokios pramoninės veiklos – keičiasi klimatas, nyksta natūrali gamta. Ir taip mes kertame šaką, ant kurios patys sėdime. Noriu keliauti dviračiu, palikti kuo mažesnį ekologinį pėdsaką, kuo mažiau priklausyti nuo naftos. Jei ką nors noriu parodyti savo kelione, tai gal tai, kad galima gyventi bei judėti lėtai ir nenaudoti tiek žemės išteklių. Jei tokie dalykai pasidarys žmonėms svarbūs, daugiau atsižvelgsime ne į ekonomikos augimą, bet į ekologinius, socialinius ir subjektyvios gerovės rodiklius, kurie daugiau apčiuoptų, ar žmonėms valstybėje yra gera gyventi.
– Evelina, kur pirmiausia patrauksi?
– Iš Vilniaus, jei nepasiklysiu, keliausiu į Aukštadvarį. Noriu aplankyti sodybą, kurioje daromi prancūziški sūriai, o tada privalgiusi sūrių – žemyn per Lenkiją Turkijos link.
Rudenį rengiu savo inicijuotą projektą Gruzijoje apie moterų teises Kaukaze. Ką veiksiu po to, dar nežinau. Gal per Iraną ir Pakistaną Indijos link, gal į Jemeną, o gal iš viso įsimylėsiu ir liksiu gyventi Bulgarijoje. Nesu prisirišusi prie išankstinio plano, daug kas priklausys nuo situacijos.
– Pabaigoje – įprastas klausimas šiame nuolat skubančiame pasaulyje. Kaip čia išėjo, kad turi laiko tokiai neprognozuojamai kelionei?
– O, aš turiu daug laiko. Jį beveik pagrobė modernūs laikai, bet apsauginė sistema suveikė.
Išduoti? Yra toks pasakymas iš Rytų – jei skubi, eik lėčiau.
Atspėk!
Kieno pasaulinės kelionės ekologinis pėdsakas bus mažesnis – Rolando Pakso ar CandyCactus?
Kieno kelionė bus trumpesnė laiko atžvilgiu?
Kas daugiau pamatys pasaulio?
Kas daugiau jį pažins?
Kaip apsiskaičiuoti savo ekologinį pėdsaką: www.myfootprint.org
, tuos, kur jau minėjau ir Matuką mano, Pūką, Ignutį, Elzytį, Gintariutę, Algį, Arnį, Laimį, Karaliukus, Darką, Vandutę ir Balčaites, Tomą Prikolistą, Puzliką, Ertę, Lincę, Vivin ir Anną, Dainorą, Dana Grajauskaitę, Cathy iš Forest Cafe, ir dar ir dar ir dar. Bučkis.
